Šį kartą jus, mieli skaitytojai, supažindinsime su kėdainiete Giedre Adamonyte, kuri būtent tą ir padarė – darbą ofise iškeitė į kūrybišką ir mistišką mineralogiją, kitaip – mokslą apie mineralus, jų sudėtį ir savybes. Ir jei pagalvojote, kad ji tapo chemike baltu chalatu – klystate. Šis mokslas gerokai subtilesnis ir gilesnis nei galima pagalvoti. Bet apie viską nuo pradžių.
Svajonės užleido vietą pragmatiškumui
Kėdainiuose gimusi ir augusi Giedrė studijuoti išvyko į Vilnių. Tačiau tuomet mergina visai nesvajojo likti didmiestyje, priešingai, norėjo po studijų grįžti į gimtąjį miestą.
„Kėdainiai užima ypatingą vietą mano širdyje, nes būtent čia praleista labai daug gražių akimirkų.
Iki šiol labai mėgstu grožėtis išskirtiniu Kėdainių senamiesčiu. Išvykdama galvojau, kad baigusi universitetą sugrįšiu į gimtąjį miestą. Tėveliai to labai norėjo, tačiau gyvenimas yra nenuspėjamas ir jau dešimtmetį gyvenu Vilniuje“, – pasakoja Giedrė pridurdama, kad širdyje ji labai norėjo studijuoti menus, fotografiją, tačiau noras po studijų susikurti gerą karjerą užgožė širdies balsą.
„Pasirinkau tuo metu paklausią specialybę – lietuvių filologiją. Pamenu, dar dvyliktoje klasėje mano lietuvių kalbos mokytoja juokavo, kad studijuosiu būtent šią specialybę, nes lietuvių kalba man puikiai sekėsi, buvau ir mokyklos laikraščio žurnalistė, o ir lietuvių kalbos egzaminą išlaikiau puikiai. Aplinkiniai įkalbinėjo, kad tai labai perspektyvi specialybė, nes galėsiu dirbti tiek žurnaliste, tiek radijo ar televizijos laidų vedėja ar lietuvių kalbos specialiste bet kurioje didesnėje įmonėje ar galiausiai lietuvių kalbos mokytoja mokykloje“, – pasakoja pašnekovė.
Tiesa, fotografijos studijų pabūgusi moteris dabar fotografuoja beveik kasdien, tuo tarpu anuomet toks reikalingas atrodęs aukštojo mokslo diplomas dulka spintoje.
„Studijų metu turėjome atlikti praktiką, tai ir buvo lemtingas momentas, kai supratau, kad tai visiškai man netinkanti specialybė. Žinoma, gavusi diplomą, norėjau užkariauti pasaulį ir susikurti nuostabią karjerą vis dar neklausydama širdies balso. Išbandžiau keletą skirtingų specialybių paslaugų ir pardavimų sektoriuose, kol galiausiai įsidarbinau teisinėje įmonėje. Ten dirbti tikrai patiko, jaučiausi puikiai. Tačiau darbas nenešė vidinio džiaugsmo“, – neslepia Giedrė.
Kėdainiuose gimusi ir augusi Giedrė studijuoti išvyko į Vilnių. Tačiau tuomet mergina visai nesvajojo likti didmiestyje, priešingai, norėjo po studijų grįžti į gimtąjį miestą.
Kūdikio gimimas apvertė pasaulį
Viskas pasikeitė, kai Giedrė susilaukė mažylės. Būtent būdama motinystės atostogose ji atrado save rankdarbiuose ir suprato, ką reiškia išties širdžiai mielas darbas.
„Gimus dukrytei atradau naująją save ir supratau, ką iš tikrųjų reiškia žodis laimė. Motinystė pažadino manyje begalinį kūrybiškumą. O sėdėjimas namuose nedirbant buvo ne man. Kažkaip suspėdavau ir namų ruoša užsiimti, ir vaikutį prižiūrėti, ir to laisvo laiko tikrai dar likdavo. Tad nusprendžiau jį išnaudoti prasmingai ir prisidėti prie šeimos biudžeto. Nesinorėjo, kad dirbtų tik vyras.
Pirmieji, kuriems pasakiau apie savo idėją užsiimti rankdarbiais, buvo mano mylimi tėveliai ir sesutė. Būtent jie ir pastūmėjo mane nebijoti ir surizikuoti“, – pasakoja pašnekovė.
Prasidėjo nuo siuvimo
G.Adamonytė pasakoja, kad pirmiausiai buvo nutarusi imtis siuvimo. Paskatindami ir palaikydami dukros norus, tėveliai jai padovanojo ir pirmąją siuvimo mašiną.
„Pirmoji idėja buvo šventiniai pūsti sijonėliai mergaitėms ir smėlinukai su linksmais užrašais bei rankų darbo varlytės berniukams. Pamenu, kaip tėveliai padovanojo man siuvimo mašiną ir palinkėjo didžiulės sėkmės kuriant savo smulkųjį verslą, – atsiminimais dalijasi Giedrė. – Mano mamytė mane išmokė ir siūti, ir megzti, ir nerti. Dar būdama vaikas jau mezgiau rūbelius savo lėlėms. Žinoma, paauglystės laikotarpiu rankdarbiai iš mano gyvenimo buvo dingę, tačiau gimus dukrytei, vėl į jį sugrįžo.
Siūti man patiko, ypač tada, kai matydavau laimingus vaikučius, pasipuošusius mano kurtais rūbeliais. Tačiau širdyje jaučiau, kad siuvėjos darbas yra ne tai, kur galėčiau save pilnai realizuoti, o ir užsakymų norėjosi gausesnių, nes, kaip žinia, dirbant pagal individualios veiklos sutartį, už kiekvieną gaminį reikia sumokėti ir mokesčius valstybei, o kur dar medžiagų kainos ir laiko sąnaudos, kurios jaučiau, kad nelabai atsiperka...“
Viskas pasikeitė, kai Giedrė susilaukė mažylės.
Su akmenimis dirbti gera
Susidūrusi su iššūkiais jauna mama nepasidavė. Vienoje parduotuvėje nusprendusi nusipirkti akmenį, kuris neštų sėkmę, ji suprato, kad tai gali būti kitas jos kelio vingis. Giedrė nusipirko knygą apie akmenis, priemonių papuošalų kūrybai bei pirmuosius akmenėlius. Ji tiki, kad papuošalas nėra tik papuošalas – jis gali žmogui padėti, ypač tuomet, jei jį gaminant panaudoti mineralai.
„Kiekvienas akmuo yra gyvas, skleidžiantis unikalią energetiką bei vibracijas, nes formavosi daugybę metų. Su jais dirbti yra neapsakomai gera. Mineralogai moksliniais tyrimais yra įrodę, kad natūralūs akmenys teigiamai veikia ne tik žmogaus fizinį kūną, tačiau ir protą, jausmus, emocijas.
Mineralai yra tarsi pagalbininkai, padedantys mums sustiprinti savo gerąsias savybes, atskleisti ir realizuoti savąjį potencialą, harmonizuoti neigiamas savybes ir transformuoti jas į teigiamas“, – pasakoja Giedrė.
Kūryba – kaip ritualas
Apie mineralus pašnekovė kalba kaip apie gyvas būtybes, prie kurių reikia skirtingo priėjimo. Jie sugeria emocijas, todėl darbui su akmenimis reikalingas ir tinkamas nusiteikimas, vidinė ramybė. Kurdama papuošalus Giedrė į mineralus sudeda visas šviesiausias mintis, kurias vėliau akmenėliai atiduoda naujajam šeimininkui.
„Kadangi pati esu švelnios ir romantiškos prigimties, labiausiai man patinka dirbti su rožiniu kvarcu ir mėnulio akmenimis. O štai kol susidraugavau su juoduoju agatu, prireikė nemažai laiko, nes tai labai stiprios energetikos akmuo, ne kiekvienas gali jį nešioti.
Prie mineralų energetikos stipriai prisideda ir dirbantysis su jais. Svarbu, kad žmogus būtų pozityvus, harmoningas, mylintis akmenis ir mokantis jų kalbą. Niekada nedirbu su akmenimis, kai esu slogios nuotaikos, nes į savo kuriamus papuošalus noriu įdėti tik pozityvią energiją.
Prieš kurdama visada stengiuosi bent trumpai pamedituoti – nuraminti visas mintis. O kurdama klausau pozityviai nuteikiančią, atpalaiduojančią, gamtos garsų muziką, taip pat mantras. Jeigu tai būna individualus užsakymas, kurdama visada galvoju apie tą žmogų, būtent taip visada pavyksta sukurti tokį papuošalą, kuris labai patinka jo naujajam savininkui. Žinoma, kurdama mąstau ir apie to akmenėlio savybes“, – apie savo paslaptingo ir kūrybiško darbo užkulisius kalba Giedrė.
Renkasi intuityviai
Papuošalus mes renkamės pagal jų išvaizdą – ir nieko čia keisto, juk jų pirminė funkcija yra puošiamoji. Tačiau kai kalba eina apie papuošalus su akmenimis, dažnai čia sužaidžia žmogaus pasąmonė.
„Dažnai žmogus akmenį išsirenka intuityviai – pagal tai, kokias savybes norėtų sustiprinti ar kokią gyvenimo sferą norėtų pagerinti. Labai dažnai pagal tai, kokius akmenis išsirinko žmogus, galiu pasakyti, ko jam tuo metu trūksta. Štai mėnulio akmenį renkasi tos moterys, kurios dar nėra atskleidusios savo moteriškumo, kurios yra užslopinusios savo moteriškąsias savybes. O rožinį kvarcą renkasi tie, kam tuo metu trūksta meilės, nes tai meilės akmuo.
Klaidą daro žmonės, kurie akmenis renkasi pagal zodiaką, nes kiekvienas esame labai skirtingi. Pateiksiu pavyzdį: vienam liūtui galbūt reikia sėkmės savirealizacijos srityje ir jis padarys teisingai pasirinkęs saulės akmenį (priskiriamą liūto ženklui), o kitam liūtui galbūt trūksta meilės, tuomet jis turėtų rinktis rožinį kvarcą. Kiekvienas akmuo turi pagrindines savo savybes, tad geriausia rinktis pagal tai, ko žmogui tuo metu reikia“, – pasakoja G.Adamonytė.
Kūrėja perspėja, kad ne visi akmenys yra tokie „nekalti“. Yra labai stiprios energetikos akmenų, kurių negalima duoti vaikams.
„Tokie stiprūs akmenys, kaip juodasis agatas ar obsidianas gali ir pridaryti žalos. Tai labai stiprūs, vidinės transformacijos akmenys, kurie iš pradžių pažadina mūsų blogąsias savybes ir padeda nuo jų išsivalyti, o tada tampa labai stipriais apsaugos savo savininkui akmenimis. Tokių akmenų jokiu būdu negalima duoti vaikams. Vaikučiams geriausia švelnios energetikos mineralai: kalnų krištolas, rožinis kvarcas, rodonitas, mūsų Baltijos jūros gintaras“, – pataria pašnekovė.
Tinka ir namuose
Turbūt dažna moteris namuose turi jaukų kampelį, kuriame sudėtos įvairios smulkmenos. Toks kampelis mielai priimtų ir kelis akmenis, kurie ne tik dekoratyviai atrodo, bet ir padeda valyti namų aurą.
„Tikrai verta namuose turėti akmenį, ir ne vieną. Jie ne tik valys namų energetiką, bet atliks gražios dekoracijos funkciją. Labai gražu ir naudinga yra ametisto drūzos. Ametistas – vienas ramiausio poveikio akmenų. Tai vidinės laisvės akmuo. Jis universalus, nes skirtingai veikia kiekvieną žmogų: vienaip – dar tik ieškantį ar bandantį atrasti save, dar kitaip – atradusiam tikrąjį save.
Beje, kad mineralai pilnai atliktų savo funkcijas, patartina juos kartas nuo karto išvalyti ir įkrauti, nes jie prisikaupia energijos iš aplinkos. Tai padaryti labai paprasta – nuplauti po šaltu tekančiu vandeniu ir per naktį iki ryto palikti ant palangės, kad akmuo prisigertų mėnulio ir saulės šviesos bei energijos“, – pasakoja Giedrė.
Akylai renkasi
Ne viskas, ką mes matome kaip akmenį, yra tikras akmuo. Kai kurie kristalai suformuojami dirbtinai iš stiklo, plastiko, žinoma, tokias klastotes paprastas žmogus gal dar ir galėtų atskirti. Tačiau yra akmenų, kurie nėra paimti iš gamtos, todėl energetiškai jie yra visiškai beverčiai.
„Vienas pirmųjų sunkių uždavinių buvo atsirinkti patikimus mineralų pardavėjus, nes tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse labai daug akmenėlių klastočių. Pavyzdžiui, kaip rožinį kvarcą dažnai parduoda stiklą.
Dabar jau akivaizdžiai atskiriu, kur akmuo yra padirbtas. Žinoma, yra ir sunkesnių atvejų, kai atskirti klastotes plika akimi yra sunku, tuomet į pagalbą ateina Lietuvos prabavimo rūmai. Juose galima pasitikrinti, ar turimas akmuo yra natūralus.
Taip pat labai daug yra ir sintetinių akmenų, kurie išgaunami laboratorijose ir neturi jokių tam akmeniui būdingų savybių, nes susiformavo ne natūraliu būdu, ne gamtoje. Norint, kad akmuo turėtų visas savo savybes, svarbu kad jis būtų nedažytas, nekaitintas.
Pati akmenis perku tik iš patikimų parduotuvių, kurios šioje veikloje jau yra dešimtmečius ir klientams pateikia kokybę“, – kalba kėdainietė.
Nuo sagių iki... kalėdinių nykštukų
Giedrės kūrybos spektras – platus. Jauna mama kuria ir apyrankes, kurios yra neabejotinos klientų favoritės, ir vienetines sages, ir atšvaitus, ir net kalėdines dekoracijas mažiesiems.
„Vieni populiariausių mano gaminamų papuošalų – apyrankės. Jos spėjo tapti ne tik moterų, bet ir vyrų įvaizdžio dalimi. Taip pat labai populiarūs yra atšvaitai, nes jie ne tik saugo tamsoje, tačiau suteikia žavesio. Gamindama atšvaitus, stengiuosi į juos dėti apsaugos akmenėlius – labradoritą, larvikitą, kad atšvaitas žmogų saugotų ne tik tamsiuoju paros metu.
Idėja kurti unikalaus dizaino, vienetines atšvaitines sages atėjo labai netikėtai – medituojant, tačiau labai pasiteisino, nes suteikia žaismingumo ir unikalumo paltukui, kepurei ar striukei. Asmeniškai man dar labai patinka gaminti gėlių papuošalus, nes kiekviena moteris yra tarsi gėlė – spindinti, besiskleidžianti, kvapni ir kupina pačių gražiausių spalvų. Kiekviena skirtinga ir unikali, išskirtinė ir ypatinga.
Na ir, žinoma, labiausiai patinka siūti kalėdinius nykštukus“, – šypsosi Giedrė.
