Padalių–Čiobiškio keltas jungia Širvintų ir Kaišiadorių rajonus ir yra vienintelis Lietuvoje srovės varomas lyninis keltas, kuriame nėra nei motorų, nei irklų – jį prilaiko tvirtas plieninis lynas, o Neries upės srovė nuneša į kitą krantą.
Pats Gediminas, beje, yra tautinio paveldo „produktas“ – būtent taip įrašyta tautinio paveldo produkto sertifikate.
„Maždaug 2011 metais keltu kėlėsi amatininkas. Jis man sako: juk tu irgi amatininkas. Ir pasiūlė užpildyti anketą, kad gaučiau tautinio paveldo sertifikatą. Pasirodo, nėra taip paprasta, nes turi įrodyti, kad veiklai – per 100 metų, daug dokumentų reikėjo.
Pamenu, užpildžiau anketą vakare, o kitą rytą, aštuntą valandą, skamba telefonas. Skambina iš ministerijos. O dar žmonės sako, kad valdininkai prastai dirba?“ – juokėsi keltininkas.
Dokumentus G.Dzeventauskas pateikė, tačiau sertifikato šablone nebuvo frazės apie paslaugų teikėją, o tik apie produktą: „Nežinau, kaip yra dabar, bet tada nebuvo nė vieno tradicinio paslaugų teikėjo, tik gamintojai – kepa, audžia, žiedžia. Ministerija labai apsidžiaugė, kad aš tapau vieninteliu paslaugos teikėju. O toje sertifikato vietoje, kur įvardijamas produktas, buvo įrašyta – keltininkas.“
Krovinį traukė arkliai, teko stumti ir rankomis
Kelto istorija – ypatinga, o apie tai pasakojama dokumentiniame filme „Keltas“.
Ji prasidėjo 1935 metais, o iki tol du upės krantus jungė tiltas: „Jis buvo pastatytas caro metais. Iš pradžių – tiesiamas kelias, o žmonės kasdavo rankomis, nes technikos nebuvo. Uždirbdavo po vieną rublį per dieną, ir tai buvo fantastiški pinigai. Pradėjus statyti tiltą, kilo Pirmasis pasaulinis karas. Vienos pusės tilto statybas baigė vokiečiai.
Nežinau, kada tiltas buvo nugriautas, tačiau pasakojama, kad tada čia atvažiavo prezidentas Smetona su inžinieriais, ir tai buvo didžiulis įvykis. Tiltą pradėjo griauti, nes jis buvo avarinės būklės.“
Tačiau žmonės buvo įpratę keliauti iš vieno kranto į kitą. Tada Gedimino senelis su draugu, pasiėmę trijų tūkstančių litų paskolą, sugalvojo avantiūrą – padaryti perkėlą.
Pirmasis keltas buvo pagamintas Jonavoje, nes niekur arčiau nepavyko rasti staliaus – pastatyti tokių gabaritų laivus galėjo ne kiekvienas dailidė.
„Jų gabaritai buvo gana dideli – 10 metrų ilgio, 3 metrai pločio. Artimiausia vieta buvo Jonava, kur žmogus turėjo perkėlą ir stalių dirbtuves“, – filme pasakoja G.Dzeventauskas.
Kai keltas buvo pagamintas, laukė dar vienas iššūkis – jį atgabenti. Buvo priimtas sprendimas jį gabenti ir vandeniu, ir sausuma. Krovinį traukė arkliai, teko stumti ir rankomis. Keltas buvo naudojamas ir Pirmojo pasaulinio karo metais, tarpukariu. Dar vėliau jį „pasiskolino“ kolūkis.
Kitame krante – gražesnės merginos
„Kelto, kaip susisiekimo priemonės, poreikis visada buvo. Ir jis daug metų tą funkciją atliko. Seniau čia gyveno nemažai žmonių, todėl susisiekimo klausimas buvo aktualus“, – pasakojo keltininkas.
Keltu tuo metu naudodavosi ir jaunimas, nes, juokiasi Gediminas, kitame krante būdavo gražesnės merginos. O ir į šokius taip pat tekdavo nusigauti keltu.
Nors dauguma žmonių dabar čia atvažiuoja kaip į pramogą, tačiau yra ir tokių, kuriems šis keltas – jaunystės prisiminimas.
Beje, apsisukusio gyvenimo rato veidrodis: dabar keltas daugiausia žmonių ir automobilių perkelia vieną ypatingą dieną – lapkričio 1-ąją.
Nors dauguma žmonių dabar čia atvažiuoja kaip į pramogą, tačiau yra ir tokių, kuriems šis keltas – jaunystės prisiminimas. Tada jie išpasakoja Gediminui istorijas, kaip paryčiais, grįždami iš šokių, keltu niekam nesakydami persikeldavo patys.
„Atrodė, koks dar keltas? Viskas Kaune klostėsi neblogai“
Su Gediminu kalbamės pačiame kelte, jam ramiai plūduriuojant upėje. „Mes tuojau muitinėje atsidursime, neišsigąskite. Tikrins. Ten Širvintų rajonas, čia Kaišiadorių“, – šypteli keltininkas ties upės viduriu, kuri yra dviejų rajonų jungtis.
– Gediminai, kaip jūs pats tapote keltininku ir kodėl tęsiate senelio, tėčio tradicijas?
– Pamečiau du varžtus ir atsiradau čia. Normalus žmogus juk negali čia atsirasti. Turėjau gerai apmokamą darbą Kaune, dirbau pramogų versle. Statėmės namą, žmona dirbo pedagoge. Atrodė, koks dar keltas? Viskas Kaune klostėsi neblogai.
Ir staiga atėjo toks laikas... Žinot, kartais mums susidaro klaidingas vaizdas. Atrodo, kad žmogus gyvens amžinai. Paskauda ką nors? Praeis, o veidrodis – meluoja. Niekas nesitiki staigaus pokyčio.
Bet mūsų šeimoje toks pokytis ėmė ir įvyko. Tėvuką ištiko insultas. Jis prižiūrėjo keltą, turėjo ir samdomą žmogų, nes buvo jau amžiuje.
Tada aš viską trenkiau ir atvažiavau į kaimą. Su žmona šiek tiek pakonfliktavome. Išties, ar normalus žmogus gali taip pasielgti? Greičiausiai pora varžtų pamestų kažkur išsiteriojo. Va, taip likau čia nuolat.
– O žmona?
– Paskui ir žmona atvažiavo. Irgi metė savo darbą. Ir dabar kitaip mes neįsivaizduojam.
– Kada į jūsų gyvenimą atėjo pilnatvė ir jausmas, kad čia – jūsų vieta?
– Tada, kai atvažiavo žmona. Vienam čia liūdna. Kai čia įsikūrėme – supratome, kad pasielgėme teisingai.
– Tačiau natūraliai ir pajamos sumažėjo, palikus darbus?
– Taip. Bet sumažėjo ir poreikiai. Supratome, kad tiek mums nereikia. Čia gyvename nuo kovo iki lapkričio mėnesio, paskui grįžtame į Kauną.
– Jūsų veikla čia – tik keltas?
– Ne, dar yra baidarių nuoma, stovyklavietė, kubilas. Beje, matot krante, kur yra daržinė? Tai va, tos lentos yra prie caro statyto tilto. Senelis nupirko jas ir pastatė daržinę.
O mes įsikūrėm čia palaipsniui, po truputį. Dabar vaikai užaugę, tad didelių poreikių nėra. Svarbu ne tik tie keli eurai, kuriuos už keltą sumoka žmonės, bet svarbiau, kad jie palieka gerą emociją. Ir tas jų nustebimas, kai pirmą kartą atvažiuoja... Pirmą kartą atvažiuojančių yra apie 60 proc.
Reikalų čia yra. Kai atvažiuojam kovo mėnesį, prasideda paruošiamieji darbai. Reikia nudažyti keltą, sutvarkyti, tada išstumti į vandenį. Po to statosi prieplaukos, per upę reikia pertempti lyną. Tik tada prasideda plaukiojimas, atvažiuoja pirmieji klientai.
Sezono pradžioje esi pilnas entuziazmo, išsiilgęs. Fantastiška. O vasaros pabaigoje jau baterijos baigia išsikrauti. Kartais psichologiškai slegia tai, kad niekur negali išvažiuoti. Būna, kad vaikai trumpam pakeičia.
Kai pamatai žmonių emocijas, supranti: juk tai paskutinis toks likęs keltas.
Kai vasaros pabaigoje žmonės klausia, kaip veikia keltas, aš pats sau pagalvoju: žmogau, tu neįsivaizduoji, kiek kartų per vasarą aš tai pasakojau. Visiems.
Nors aprašymas yra, bet juk dėl to žmonės ir atvažiuoja – kad kažką išgirstų gyvo. Gali nevažiuoti – filmą pažiūrėti. Bet tas potyris, pasikalbėjimas yra svarbu. Todėl ir pasakoju.
Kai pamatai žmonių emocijas, supranti: juk tai paskutinis toks likęs keltas. Jei nenorėsiu – niekas neprivers manęs jo išstumti į vandenį, jei aš sugalvosiu, kad viskas – kelto nebeliks.
Bet mane laiko emocijos. Gauni moralinį pasitenkinimą, esi reikalingas.
– Kiek keltas yra pasikeitęs nuo to laiko, koks jis buvo seniau?
– Renovuotas visai. Lentas, kai matai, kad reikia, keiti, o pats metalinis keltas buvo renovuotas 2010 metais. Visas naujas dugnas suvirtinas, sutvarkytas. Buvo kažkada smaluotas, juodas, o dabar šiuolaikiškai klasikiniais dažais nudažytas – yra skirtumas.
Kaip be variklio? Kaip jis šonu plaukia?
– Gediminai, atrodytų keista. Keltas – paprastas ir be jokių įmantrių dalykų. Kodėl tas paprastumas palieka tokią emociją, kodėl jis stebina žmones?
– Žinot, kėliau vieną istoriką. Jis prasižiojo, kad šiai technologijai yra daugiau kaip 3000 metų. Faraonų laikais šis metodas buvo atrastas. Tą man vėliau patvirtino ir dar vienas istorikas, tad gal tai – tiesa.
Žmonės įpratę turėti telefonus, elektromobilius, kameras, programėles telefone. Niekas nesigilina, kaip tai veikia. Nes įdomu, nes visko yra tūkstančiais. O čia atvažiuoja – ir nėra nieko. Absoliučiai nieko. Trosas ir keltas, kuris plaukia. Kaip be variklio? Kaip jis šonu plaukia? Tai labiausiai ir suintriguoja.
Kuo dalykas paprastesnis – tuo jis labiau pamirštas, tuo didesnis stebuklas.
– Kada pats išmokot vairuoti ar valdyti keltą?
– Kai atpirkome iš kolūkio aukcione. Buvau tada entuziastas, važiavau į ministerijas, ieškodamas būdų, kaip jį atsiimti. Tarsi buvo moralinė pirmumo teisė, bet ir tokios nebeliko, nes kolūkis buvo padaręs uždarą aukcioną.
Keltą visgi nupirkau, mes su tėvuku jį restauravom. Buvo apleistas, surūdijęs, du sezonus neplaukiojęs. Apie 1991 metus pradėjome plaukioti, darbo dienomis tėvukas, savaitgaliais – ir aš. O 2010 jam buvo insultas.
– O ši vieta – irgi jūsų vaikystės?
– Čia, pas senelius, aš būdavau vasaromis tik epizodiškai. Kai senelis pasimirė, man buvo 10 metų.
Nematydamas vandens tu jo pasiilgsti
– Koks gyvenimas yra ant upės kranto ir kaip upė veikia žmones?
– Mes su žmona dažnai pasidarome kavos, atsisėdame ant upės kranto ar ant kelto. Palydim saulę. Žiūrim į vandenį ir patys sau sakome: ką mes čia naujo pamatysime?
Bet tu žiūri į vandenį, kuris jis gyvas. Upė turi kažkokią trauką. Yra Rytų filosofijų, kad upė nuneša visą blogį, ji tave išvalo iš vidaus, kad miestuose upė teka tam, kad išvalytų miestą. Visokių teorijų yra.
Upė yra visai kas kita negu ežeras. Čia amžinas judesys. Tikrai galima sakyti, kad ji gyva. Ji neša smėlį, vysta procesai, vanduo nukrenta ir vėl pakyla, žuvys migruoja, iš vandens iššoka įspūdingo dydžio lašišos. Nerealu.
Kartą, kai aš plaukiau iš kito kranto, žmona su šunimi buvo išėjusi pasivaikščioti. Priplaukiu ir matau, kaip keičiasi jos veido išraiška. Kaip akys didėja. Vakaras buvo, saulė leidžiasi, o ji man rodo pirštu. Sako: ar matei? Iš vandens pradėjo lįsti žuvies nugara, ir ji nesibaigia. Lašiša, žvejų kalba tariant, darė išėjimą. Gražu.
Kai mes grįžtam į Kauną, irgi einame pasivaikščioti prie Nemuno. Upė prilimpa, ir ne man vienam. Nematydamas vandens tu jo pasiilgsti.
