Airių klajokliai, arba airių keliautojai, – etninė airiškos kilmės grupė, turinti savitas tradicijas. Dėl nerūpestingo, iš pažiūros chaotiško gyvenimo būdo ir kiek kitokio moralės kodekso bei vertybių žmonės juos vertina prieštaringai. Jie nepripažįsta dalies vietos įstatymų, savavališkai užsiima viešąsias miestų vietas, dažniausiai pragyvena iš nelegalios veiklos ir yra iki skausmo pažįstami policijos pareigūnams, su kuriais dažnai žaidžia katės ir pelės žaidimą. Jungtinėje Karalystėje dėl bandymo iškeldinti airių klajoklius kilo ne vienos didelės riaušės.
„Prieš keletą metų stebėjome ir pas mus apsistojusių airių klajoklių žaibišką evakuaciją. Įsivyravo 20 minučių chaosas, po kurio liko daugybė jų daiktų. Vėliau per žinias išgirdome, ką jie pridirbo“, – vienu ryškiausių prisiminimų pasidalijo Kauno kempingo bendrasavininkas L.Žabaliūnas.
Bet apie pačią evakuaciją ir tai, ką airių klajokliai prisidirbo, – vėliau.
Tai, kokias emocijas šie chaosą įžiebiantys klientai sukelia, pati įsitikinau netrukus. Mums bekalbant, prie administracinio kempingo pastato stabtelėjo brangus „Porsche“ automobilis neįprastais numeriais. Tiek Linas, tiek jo žmona trumpam nuščiuvo.
„Linseeee...“, – nutęsė Jurgita.
Abu Žabaliūnai įsitempę stebėjo, kas išlips iš automobilio. Šiemet airių klajokliai, galbūt dėl pandemijos, į kempingą dar nebuvo užsukę, nors atvažiuoja kone kasmet nuo 2012-ųjų. Įtartinos mašinos vairuotojui prakalbus lietuviškai, kempingo savininkai atsipūtė.
„Adrenalinas net užkilo. Kai prie vartų pasirodo airių klajoklių karavanas, tarsi įjungiame specialų iš anksto paruoštą administracinį operacijų planą. Suvokiame, kad turėsime įtemptas dienas ar net savaites, nusiteikiame psichologiškai. Sukandi dantis ir lauki, kol išvažiuos“, – paaiškino Linas.
O būtent taip ir prasideda airių klajoklių vizitas kempinge: pirmiausiai atvyksta viena mašina, dažniausiai prancūziškais numeriais, kurios vairuotojas pasiteirauja, ar yra vietų, vėliau dingsta ir grįžta su visu karavanu. Teritorija užimama akimirksniu.
Džiaugsmą greitai pakeitė chaosas
Kai airių klajokliai prieš 8-erius metus pirmą kartą pasirodė prie ką tik duris atvėrusio „Kaunas Camp Inn“ vartų, įsivyravo džiugesys, – į kempingą užplūdo didelis būrys klientų.
„Mes juos priėmėme labai džiaugsmingai, nes pirmą kartą atvyko grupė. Pirmi metai, tik atsidarę. Du kemperiai – jau gerai, daugiau – aukso puodas. O čia – gal 10 kemperių! Užėmė visą teritoriją, manėm, kaip gerai, nuotraukų pasidarysim... Tik fotografė pradėjo paveiksluoti, jie kad puolė... Kaip sujudintas širšių lizdas“, – pirmą susidūrimą su airių klajokliais prisiminė Linas.
Pasak Jurgitos, iki tol apie tokius galimus klientus jie nebuvo net girdėję.
„Niekas apie airių klajoklius nekalbėjo ir net nežinau, kodėl. Gal kitiems su jais buvo gerai... Žinot, atvažiuoja masė. Jei turi didelį plotą, gali nurodyti kokį galinį tašką. Apdergs tą tašką, išsivalysi ir tiek. O pas mus toks kamerinis tas kempingas, tai labai jaučiasi. Ne vienas vokietis, pamatęs juos, į vidų nevažiuos. „Po raktu“ tenka laikyti administracines patalpas, nes tokią betvarkę sukuria...
Iš pradžių mesdavo panaudotas sauskelnes tiesiog per tvorą. Perspėjom, tuomet sauskelnes ėmė grūsti į klozetus. Teko imtis nuotekų tinklų remonto. Sienas airių klajoklių vaikai lūpdažiais, nagų lakais išteplioja, veidrodžius – skutimosi putomis, dantų pasta – visur. Kartą administracinio pastato langą apšlapino, o štai šis stulpas tai būdavo vinis – sukdavosi ir sukdavosi ant jo, ant stogų, konteinerių sulipdavo. Valytoja jau verkė. Maldavau, kad nepaliktų mūsų, nes tuomet aš verksiu“, – vyrą papildė „Kaunas Camp Inn“ vadovė Jurgita.
Lino teigimu, be cheminio valymo po airių klajoklių apsilankymo neapsieisi. Jie tyčia spaudinėdami ištuštindavo visą bendram naudojimui skirtą skysto muilo pakuotę ar išvyniodavo tualetinį popierių.
„Tai jiems – žaidimas. Sakai, kad nedarytų, tai daro“, – paaiškino Linas.
Jurgita prisiminė vieną kempingo administratorių, kuris įtraukdavo airių klajoklių vaikus į edukacijas: bent jau šio sumanaus darbuotojo pamainų metu įsivyraudavo ramybė.
Valytoja jau verkė. Maldavau, kad nepaliktų mūsų, nes tuomet aš verksiu.
Skalbyklės nenustoja suktis
Paklausta, kiek tą pirmąjį kartą airių klajokliai pas juos užsibuvo, Jurgita įvardijo mėnesį. Linas greitai ją pataisė: „Tikrai ne mėnesį. Tik atrodė, kad mėnesį, atrodė, kad amžinybę jų vizitas truko (prisiminęs nusijuokė – aut. past.). Nukentėjom tuomet mes nuo jų – daug inventoriaus buvo sulaužyta. Pavyzdžiui, nuomojamų dviračių reikėjo 80 proc. remontuoti. Važinėjosi jais nuo laiptų, įvažiuodavo į sieną. Vėliau mes inventorių ėmėme slėpti, nepalikdavome ne vietoje. Pasimokėme, kitaip sakant.“
Tik atvykę tais 2012-aisiais, airių klajokliai nustebino išsitraukę savo skalbimo mašinas. Susistatė jas ant žemės, nusitiesė žarnomis nuo krano per visą teritoriją savotišką vandentiekį.
„Ir užsisuko „skalbiankės“. Dieną naktį skalbė airių klajoklių moterys, o nuleidimo žarnos buvo tiesiog į pušyną nuvestos. Totalus jovalas. Kitąmet jau buvome protingesni: jokių skalbimo mašinų, vienam kemperiui – vienas elektros lizdas. Jei netobulėsi, jie greitai ims dominuoti, nebesuvaldysi situacijos. Įrengėme, pamenu, kempinge dvi skalbimo mašinas. Tuomet jau nusidriekė eilė prie žetono. Moterys vos nesimušė toje eilėje. Jiems skalbimas – kažkas tokio“, – stebėjosi Jurgita.
Ją, vadovaujančią kempingui, airių klajokliai apeidavo ratu – nesikreipdavo tiesiogiai, nebendravo, laikė tuščia vieta. Kodėl? Nes moteris.
Atrodė, kad amžinybę jų vizitas truko.
„Išgirdo mane tik tuomet, kai kartą neapsikentusi pasakiau, kad kviečiu policiją“, – šyptelėjo pašnekovė.
Linas patikino, kad gyvendami kempinge ilgą laiką, šie svečiai ima blokuoti kitų klientų srautą. Atvažiavę poilsiautojai išvysta, kad teks apsistoti šalia tokių kaimynų, apsisuka ir išvažiuoja.
„Jie pastatys kemperį ne taip, kaip reikia. Norėdami gauti kokybiškos erdvės karavanui, ima naudoti savotišką metodiką. Pastato vieną kemperį, kitą šalia, užimantį pusantros vietos. Trečias nelįs juk į tarpą. Taip ir gyvena kaip ponai. Sakysi, kad patrauktų, atsakys, kad „čia ne mano, čia mano brolio, pusbrolio, dabar mašinos nėra“. Istorijos kuriamos nuolat. Ko klausi, atsakymo tiesaus niekada negausi“, – bendravimo su airių klajokliais ypatumus įvardijo Linas.
Nežinosi, ar sumokės
Sugadintas inventorius, palikta betvarkė, nestabdomas vaikų siautulys... O kaip su apmokėjimais? Ar airių klajokliai palikdavo kempingo savininkus su didesniais finansiniais nuostoliais?
„To pirmojo apsilankymo 2012 metais metu buvo sutarta, kad susimokės išvykdami. Tačiau žiūrim, kad apie mokėjimus niekas nekalba. Vis sakydavo, kad kas kitas sumokės, kad vėliau, kad vyksta į bankomatą. Bėda, kad jie visi panašūs, tarsi broliai. Nemoka net dokumentų užpildyti, neraštingi, juk vaikai mokyklos nelanko. Kryžiukais bei nuliukais pasirašinėja. Adresą nurodydavo „Dublinas“, be jokių gatvių. Kemperių ir mašinų numeriai kartojasi“, – pasakojo Linas.
Kartą vienas airis klajoklis kempingo administratoriaus, laukiančio mokėjimo, paklausė: „Nori labiau miego ar pinigų?“. Administratorius nepasimetė, pasirinko pinigus. Klientui teko susimokėti.
„Jie visuomet sako, kad apsistos nakčiai, tačiau niekuomet viskas viena naktimi nesibaigia. Kolegos, girdėjau, uždaro vartus, ryte negali airių klajoklių vyrai į darbą išvažiuoti – bėda. Tuomet jau tenka susimokėti, kad vartai atsidarytų, nieko nepadarysi“, – šyptelėjo Linas.
Jurgitos teigimu, juos net suskaičiuoti sunku: pasako, kad kemperyje gyvena du žmonės, tačiau iš jo niekaip nenustoja lipti daugiau nei du asmenys – paklausti paaiškina, kad „čia ne mano, brolio“.
„Žinot, kokia jų dažniausiai vartojama frazė? „Hello, My Friend“ („Labas, mano drauge“, – liet. k.). Puola apsikabinti, per pečius paplekšnoja. O paskui... Paskambina, išgirsti tą „Hello, My Friend“, ir gali vartus užsidaryt“, – nusijuokė Linas.
Į kempingo teritoriją airių klajokliai visuomet atvyksta ne tik su naujais kemperiais, kurių vidus išklotas celofanu, bet ir su galingais bei naujais džipais.
„Tikrai vargo nevargsta, – šyptelėjo Linas. – Nors keliauja su kemperiais, turi visuomet ir paprastų darbinių mašinų su prancūziškais numeriais. Kartą viena tokia mašina taip ir liko stovėti pas mus“.
Vyrai dirba mįslingus darbus
Paklaustas, ar airių klajokliai kelia triukšmo kempinge, Linas patikino, kad ne: kartą per savaitę tik gerokai užšvenčia. Ar taisyklėms nepaklūstantys tokie svečiai turi savo vidinių taisyklių?
„Atvykę iškart paklausė, kur bažnyčia ir kada mišios. Sekmadienį visi pasipuošę važiuoja į katalikų bažnyčią. Tuomet kempingas ištuštėja. Paauglės kokį vakarą išsidažo ryškiai – ir į miestą. Kartą sulaukiau skambučio iš policijos. Pranešė, kad vienas kempingo svečias susimušė prie baro ir yra išvežtas į Kauno klinikas. Prašė perduoti jo tėvams. O kaip atrasti juos? Kuris kemperis? Dar buvo atvejis, kai pagavo airių klajoklių paauglį be teisių vairuojant“, – faktus apie mįslingus svečius, kurių gretose galioja savotiška hierarchija ir darbų pasiskirstymas, toliau dėstė pašnekovas.
Dienomis moterys, anot jo, lieka kempinge su vaikais, skalbiasi, valgį gamina, o vyrai su sūnumis visuomet išvyksta anksti ryte, kokią 7 valandą.
„Kažką, kažkur išvykę dirba. Dalis grįždavosi tepaluoti, su kelininkų uniformomis. Vienais metais paaiškėjo, kad jie čia atvykę vykdė kažkokius nelegalius asfaltavimo darbus. Vieni – vadybininkai, ieško klientų, kiti, kaip brigada, vyksta asfaltavimo darbų atlikti. Kiek vėliau skaitėme spaudoje pasirodžiusius straipsnius, patiklių lietuvių klientų ieškodavo apsirengę prabangiais kostiumais, pristatydavo save gerbiamais britų verslininkais. Neva kloja, kaip subrangovai, asfaltą magistralėje, kiek liko, tai gali pigiau iškloti kur privačiai. Kelių tiesimo technika – su Didžiosios Britanijos valstybiniais numeriais.
Bet kodėl mes jų nematome gatvėse dirbant? Keista. Vienintelį kartą užpernai pastebėjau tokią techniką su asfaltbetoniu prie Kryžių kalno. Sėdėjo paauglys nuošaliai ir kažko laukė. Kiek girdėjau, paima avansą, kažkiek padirba ir dingsta. Ar į šią schemą įsivėlę ir vietiniai lietuviai? Nežinau, tikėtina“, – teigė Linas.
Tiesa, būta ir teigiamų, anot Lino, asfaltavimo istorijų: vienai įmonei Kaune buvo išasfaltuotas kiemas, – asfaltas iki šiol nesueižėjo.
Vienas smalsus kempingo apsaugos darbuotojas kartą, pasak Jurgitos, net atliko tyrimą: apvažiavo Kauno turgus, kalbino taksistus, bet taip ir nepavyko jam išsiaiškinti, kuo airių klajoklių vyrai užsiima.
„Klausdavau kitų britų klientų, ką žino apie airių klajoklius, jų būdą. Sakė, kad užsiima jie kelių tiesimu, stogų remontu, šiukšlių išvežimu. Buvo ir Lietuvoje atvejis: pasikrovė stambiagabaričių atliekų, paėmė pinigus, nuvažiavo į mišką ir išpylė.
Kartą skaičiau, kad lietuvis nuo jų Airijoje nukentėjo – imitavo eismo įvykį, neva tai, jų vaiką partrenkė. Užtampė lietuvį per teismus. Turi airiai klajokliai net advokatų kontoras, kurios juos gina. Iš tokių reikalų štai ir gyvena. Pilka zona. Atsiskaito tik grynaisiais pinigais, stambiomis kupiūromis“, – detales toliau dėliojo Linas.
Pirmus kartus kempingo atstovai net vykdavo į banką tikrinti, ar neatsiskaityta padirbtais pinigais.
Kartą „evakavosi“ per 20 minučių
Dar airių klajoklių moterims, anot Jurgitos, įdomu tai, kur yra mieste turgus.
„Pirko jos ir pirko. Kartą išsikraustė, nueinu prie atliekų konteinerių – lagaminai su naujais drabužiais išmesti. Nesuprasi“, – stebėjosi Jurgita.
Po jau minėtos staigios „evakuacijos“ šie klientai paliko kempinge ir televizorių, monitorių, vaikiškų vežimėlių, mašiną.
„Prieš keletą metų čia viskas vyko. Jų tuomet kempinge buvo daug – gal 20 kemperių. Gyveno keletą savaičių, dirbo. Kartą į kempingą atvyko džipas lietuviškais numeriais. Įlėkė lietuvis, paklausė, ar čia airiai gyvena, ir išlėkė. Staiga parlėkė moters airės vairuojamas džipas. Kažką parodė sutartiniais ženklais kitiems. Visi pabiro, prasidėjo chaosas. Išsitraukė grąžtus, suskubo kemperius prisikabinti, skalbimo mašinas, nepabaigusias skalbti, tempti ėmė, šlapius drabužius per langą tik sumetė, vaikus vos ne už kasų susitempė. 20 minučių chaosas. Išsirikiavo į eilę ir visi lauk. Atlėkė vėl tas lietuviškas džipas, bandė kelią blokuoti, per šaligatvius tuomet karavanas važiavo.
Jautėmės kaip po kokio karo, tornado. Vokiečiai svečiai buvo žado netekę, paveikslavo. Sudėjom paliktus daiktus į vieną krūvą, niekas jų taip ir nesugrįžo pasiimti. Pasirodė tuomet straipsniai, žinių reportažai apie tai, ką airių klajokliai pridirbo su tais „asfaltavimais“. „Kelių brigados“ kitais metais pas mus jau neatvyko, darbavosi, kiek girdėjau, Vilniuje“, – evakuaciją prisiminė Linas.
Atvažiavę į Lietuvą, airių klajokliai, anot Lino, keliauja po visą šalį. Kempingo bendruomenės atstovai visuomet įspėja vienas kitą, kai šie pasirodo pas kurį vieną iš jų.
Vokietijoje, anot jo, kempingų savininkai žiemos metu, kai nedirba, paruošia iš smėlio ties įvažiavimais barjerus, kad tik, nukirpę spynas, airiai klajokliai nelegaliai neįsibrautų.
Klientas yra klientas, nors ir kitoniškas
Paklaustas, kodėl kasmet, po to, kas patirta, vis vien įsileidžia į kempingą airių klajoklius, Linas patikino, kad neįsileisti jų negali, nebent fiziškai tuo metu netilptų teritorijoje.
Vis dėlto, jie yra klientai, nebuvo, kad nesusimokėtų. Norėdamas neįsileisti kliento, turi turėti svarią priežastį.
„Man nepriimtinas tas chaosas, nežinia, kai turi vos ne maldauti visko. Administracinis, psichologinis krūvis darbuotojams išauga, kai jie apsistoja. Nebūna aiškios žaidimo taisyklės ir tu savųjų primesti negali. Nesidžiaugi, kai atvažiuoja, džiaugiesi, kai išvažiuoja. Atvažiavus jiems, pradedi veikti pagal specialų numatytą operacijų planą.
Vis dėlto, jie yra klientai, nebuvo, kad nesusimokėtų. Norėdamas neįsileisti kliento, turi turėti svarią priežastį. Jie miegoti kažkur juk turi, atviroje erdvėje būtų pažeidžiami. Kartą neįsileidom, tai užkišo visą kelią. Jei nenori jų priimti, negali įsileisti net apsisukti, nes įvažiuos ir neišvažiuos. Turi būti psichologiškai pasiruošęs, kad atlaikytum jų spaudimą ir invaziją“, – paaiškino Linas.
Ar šiandien jis priimtų atvykusį airių klajoklių karavaną? Linas neskuba visų tokių svečių mauti ant vieno kurpaliaus – kartą su penkiais kemperiais apsilankė viena airių klajoklių šeima ir buvo gana ramu, o ir su kiekvienu jų karavanu atvyksta ir vyresnės kartos atstovų, kurie laikosi nuošaly, į kuriuos visi kiti žvelgia su pagarba.
„Visokių žmonių visur yra. Ar priimtume šiandien, viskas priklausytų nuo kemperių kiekio: tiek karavane, tiek kempinge“, – patikino Linas, šiemet su partneriu, plėtojančiu šį verslą Vilniuje, atidaręs dar vieną kempingą Birštone.
