Istoriniame Ramygalos centre įsikūrusioje amatų rezidencijoje „Savos erdvės“ vyksta kūrybiniai simpoziumai, mokymai, vykdoma edukacinė veikla, o labiausiai joje mėgstama keramika.
Rezidencijos šeimininkė Laima Kiškienė daugiau nei 20 metų dirbo mokytoja (net ir chemijos!) priešais stovinčioje Ramygalos mokykloje, tuomet padarė metų pertrauką. Šiuo metu ši kūrėja mokytojauja Upytės ugdymo įstaigoje, tiesa, tik 3 dienas per savaitę. Likusią laiko dalį amatininkė praleidžia „sielos namuose“. Taip ji vadina prieš 7-erius metus įsigytą kaimynų sodybą.
„Turtas šios vietos tas, kad čia visuomet gyveno amatininkai. Pirmieji – Urbonai – turėjo vilnų karšyklą. Iš jų likęs medinis lovys. Maniau, kad mėsą jame sūdydavo, bet paaiškėjo, kad tai milo gaminimo įrenginio dalis.
Antrieji šeimininkai – Šlekiai. Šlekys buvo labai geras aludaris. Alų gamindavo tik kai kam ir tik ypatingomis progomis. Namuose radome daug kirvių ir muštukų musėms mušti, nes šeimininkė Šlekienė baisiai nekęsdavo musių. Šlekį prisimenu vis kažką kalant, triukšmaujant. Pavasarį kaldavo jis kuolus palei tvorą. Rudenį apynius nuimdavo ir tuos kuolus panaikindavo“, – prisiminė Laima.
Urbonai buvo bevaikiai. Kartą jie priėmė, pasak Laimos, į ūkį pagalbininkę merginą. Angelė ji buvo vardu. Tuo metu trėmė žmones į Sibirą, tad Angelei neleido Urbonai išeiti iš namų: jei pamatys, kaip jos šeimos narius veža, išsiduos ir pati bus išvežta. Taip ji ir liko pas Urbonus, ištekėjo už Urbonų giminaičio Šlekio. Namai, galima sakyti, saviems iš rankų į rankas perėjo.
„Šlekiai jau augino du vaikus. Dukra dar yra gyva ir gyvena Amerikoje. Iš jos ir perpirkome namą. Atvažiuoja jos vaikai, džiaugiasi matydami giminės senuosius namus. Klausėm, ar nepyksta, juk padarėme šiokių tokių pakeitimų – štai, kamarėlę paaukojome nykštukams, bet patikino, kad geresnio išlaikymo senelių namams net negali būti – čia vyksta kūryba, renkasi geri, linksmi žmonės, turintys tik gražių ketinimų“, – patikino Laima.
Šlekio alaus, beje, ji ragavo per savo vestuves: 55-erių metų Laima su vyru – klasiokai.
„Vyras sakė, kad jau pirmoje klasėje mane buvo nusižiūrėjęs. Į darželį nėjo, tai gal būtume ir ten vienoje grupėje buvę“, – šyptelėjo pašnekovė.
Iš išeitinės nusipirko sklypą
Kaimynų sodybą Laima su vyru įsigijo už 17 tūkst. eurų. Dar tiek pat pinigų „sudėjo“ ją paversdami amatų rezidencija. Sodyba skirta edukacijoms, projektams, kaip pašnekovė sako, – širdžiai.
„7-eri metai čia šeimininkaujame, esame labai laimingi. Į mūsų rankas pateko autentiškas namas. Daug darbo įdėjome, kad būtų tai, kas dabar yra. Stengėmės išlaikyti seno namo struktūrą. Dokumentuose parašyta, kad pastatytas jis 1940 metais.
Kai įsigijome, ramygaliečiai ėmė nešti įvarius senovinius daiktus. Gavome rimtų eksponatų – tokiu būdu atkeliavo ir autentiškos langinės, kurios niekad nebuvo uždėtos ant jokio namo, bet labai senos, išlaikytos vienos ramygalietės. Paveldėjo ji jas iš tetos. Vieną pusę viduje tik išdažėme, tą, kurioje dirbtuvės. Kitą šiek tiek apšiltinome, krosnis perstatėm, duonkepę pastatėm“, – kas pakito, išvardijo Laima.
Už šios sodybos buvo dar vienas apleistas kaimynų sklypelis. Gyveno anksčiau jame našlė vargonininkė su 5 vaikais, puikiai Laima su ja sutardavo.
„Tragiškas tos moters likimas – nužudė, namai sudegė. Niekam neberūpėjo tas sklypas. Eidavau per tą sąvartyną – širdį skaudėdavo, juk man mielas žmogus čia gyveno. Negraži ta Lietuva, kai kompiuteriai ar sofos mėtosi ant pievos“, – patikino keramikė.
Į mūsų rankas pateko autentiškas namas.
Tad kai paliko darbą Ramygalos mokykloje ir gavo išeitinę, ji nusprendė įsigyti tą apleistą sklypelį. Kaip tikina Laima, žemės ar darbo netrūko, bet norėjosi, kad gražesnė Lietuva būtų.
Išskirtinumas – šaukštų siena
Apleistas tragiško likimo kaimynės sklypas Laimos šeimos rankose virto žydinčia pieva.
„Vyras labai mėgsta žemės darbus, gali kiekvieną grumstelį pirštais išpurenti“, – šyptelėjo Laima.
Stengiasi jie išlaikyti sodyboje senovinius augalus. Užveisė Laima čia ir vaistažolyną.
„Visokių žolių yra mano žolynuose, nenustebkit, niekuomet neišraunu paskutinės pienės, nes kiekviena žolelė – ypatinga, reikalinga“, – paaiškino pašnekovė.
Tebegyvena ji su šeima 100 metrų atstumu nuo sodybos, kuri iš viso užima 21 arą. Trūksta tik triušiukų.
„Vaikai mane vadina molio mokytoja. Turiu tą tautodailininkės keramikės vardą, bet man įdomūs įvairūs rankdarbiai, tiek tradiciniai lietuviški, tiek užsienio. Jei kažką užmatau įdomaus, noriu tuo iškart pasidalinti. 11 metų Ramygaloje vyksta keramikos simpoziumai. Iš visos Lietuvos ir Latvijos atvyksta keramikai. Būta ir vokiečių bei slovakų“, – prisiminė Laima.
Atvažiavę į simpoziumus, keramikai lipdosi „bilietą“ – keramikinį šaukštą. Šie šaukštai galiausiai nugula ant ūkinio pastato sienos. Tokia siena Lietuvoje, anot Laimos, vienintelė.
„Kodėl šaukštai? Nes nuo šaukšto viskas prasideda, o su jo padėjimu ir užsibaigia. Ir niekas tos sienos, žinokit, neliečia, jokio vandalizmo. Reikia suprasti, kad gerus vaikus mokykloje užauginau“, – šyptelėjo Laima.
Turi savo išskirtinį braižą
Kartą ji sumąstė vykdyti projektą „Keramikos ir muzikos sintezė“: kūrė keramikinius muzikos instrumentus, o tai – labai sudėtinga. Juk pučiamųjų instrumentų skylučių didumai, atstumai turi didelę reikšmę, o molis ir džiūdamas, ir deginamas traukiasi.
Apžiūrėjome su keramike kieme stovinčią raugo keramikos krosnį. Iki 1000 laipsnių čia įkaitę dirbiniai traukiami lauk ir nardinami į duonos raugą. Kvepia tuomet visas kiemas duona.
„Nuo raugo išeina tokie rudi uždegimai. Keramikai naudoja baltą molį, kurio Lietuvoje nėra. Ukrainietiškas jis – pats geriausias. Ant rudo molio irgi gražiai atrodo. Labai dabar populiarėja Lietuvoje raugo keramikos technika, kurią atgaivino du Vilniaus puodžių cecho keramikai. Yra, kas iš to gyvena. Netgi ant glazūros raugas prikimba“, – paaiškino Laima.
Pati ji pamilusi juodąją keramiką. Mėgsta dugnus papuošti – kad būtų gražu ir ten, kur ne iš karto matyti. Tai savotiškas Laimos dirbinių skiriamasis bruožas.
„Labai džiaugiuosi savo prūsų keramikos formos vazomis. Nuostabiai jose atrodo gėlės. Sunku tik padaryti. Iš dešimties sveikos lieka gal 7“, – patikino Laima.
Nors gaminys iš pažiūros juodas, jis pagamintas iš rudo lietuviško molio. Šis pajuoduoja nuo degimo technologijos – įsigeria suodžiai.
„Redukuojasi geležis, nes molio sudėtyje yra geležies oksido. Laisvos geležies, metalo atsiranda, tad tokie keramikiniai indai dažnai vadinami metaliniais. Keramikos gaminys visuomet būna stebuklas, netikėtumas, niekad nežinai, kas galiausiai pavyks“, – vartydama vazą, prasitarė Laima.
Keramikos gaminys visuomet būna stebuklas.
Anot jos, Lietuvoje yra tik gal dešimt keramikų, kurie užsiima juodąja keramika. Merkinė laikoma juodosios keramikos sostine. Paklausta, ar nėra baimės, kad šis amatas išnyks, keramikė patikino, kad kol jie, karta, kuri šiuo metu kuria, yra gyvi, tol ramu. Jei yra kas perduoda, bus, kas ir paima.
Krosnelė brangesnė už mašiną
Keramika, pašnekovės teigimu, turi būti panaudojama – daugiausiai pagaminama keramikinių indų, skirtų maistui ar žvakėms įdėti.
„Tai labai brangus ir sunkus amatas – tu visuomet šlapias, sąnariai, nugara kenčia. Jaunam žmogui, baigusiam akademiją, norint susipirkti bazę, kad galėtų pradėti dirbti, reikia turėti rėmėją. Neaišku, kada atsipirktų. Pas mus štai stovi elektrinė krosnelė, kuri brangesnė už mano automobilį – 2,7 tūkst. eurų kainavo. Beje, vienetai žmonių, kuriems reikia juodosios keramikos, kuriems iš viso reikia keramikos, bet yra jų ir tai džiugina“, – šyptelėjo Laima.
Ant namo sukabinti langiukai, kaip paaiškino pašnekovė, – keramikų vizitinės kortelės. Kiekvienas projekto dalyvis sukuria langelį apie save.
Ūkiniame sodybos pastate, ant kurio sienos – keramikinių šaukštų siena, eksponuojami simpoziumų dalyvių ir pačios keramikės dirbiniai (yra ir prabangios Raku keramikos, vadinamo japoniško degimo su glazūra, dirbinių), pristatomas šeimos kurtas ramygalietiškas žaidimas su svarbiausiais Ramygalos simboliais. Vienas jų – 1000 ąžuolų ąžuolynas.
Daugybė edukacijų be keramikos „Savose erdvėse“ vyksta: tai ir šiaudinių sodų rišimas, ir kiaušinių marginimas vašku, bičių vaško žvakių gamyba, vilnos vėlimas, tautinės juostos pynimas, vyjimas ar audimas, japoniškų tradicinių rankdarbių temari gamyba, tapyba ant šilko, batika ir plangi, stiklo magija ar tekstilinės mandalos pynimas.
Siūlo Laima amatininkams išsinuomoti patalpas bei įrankius ir savarankiškam darbui.
„Mano vyras baigęs ekonomiką, dirba plytelių parduotuvėje, bet bendrauja su architektais, dizaineriais, tad skonį turi. Visko jį išmokiau, pvz., kai laukiausi vaikiuko, jis perėmė pynimą iš vytelių. Viena mūsų dukra – juvelyrė, restauratorė, auksuotojos kategoriją turi, o kita šiuo metu studijuoja restauravimą. Sūnus tik į tėvą – baigęs finansų ekonomiką“, – kūrybingą savo šeimą pristatė Laima.
Ramygala – ožkų miestas
Apie tūkstantį gyventojų turinti Ramygala – beveik 300 metų senesnė už Panevėžį. Kadaise ji buvo rajono centras.
Legenda byloja, kad mergelė, vaikščiojusi po brūzgynus, rinkusi spanguoles, pavargo, pamatė tolumoje kalnelį, atsisėdo ant jo ir pasakė „Ramus galas“.
XVII a. grėsmingos rusų invazijos į Vilnių metu net Šv. Kazimiero palaikai buvo Ramygalos parapijoje slepiami.
Puošniausias miesto simbolis – Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia.
„Neseniai įkėlė du naujus varpus mūsų bažnyčioje, atgaivino senąjį varpą. Klebonas žada vesti 11.30 val. ekskursijas, nes 12 valandą skamba varpas. Kad žmonės, pavaikščioję po bažnyčią, turinčią vieninteles tokias stacijas Lietuvoje, ir užlipę į viršų, išgirstų skambesį prie pat ausies. Didžiulė dovana tokiam mūsų vangiam kraštui (juk Ramygalos pavadinimas kilęs nuo žodžių junginio „ramus galas“) turėti tokį aktyvų kleboną Alfredą Puško. Labai sujudino jis parapiją“, – džiaugėsi ekskursijas pati vedanti Laima.
Ramygala gali pasigirti ir viliojančiais vietinės kepyklos gardumynais (anot keramikės, žavu tai, kad verslą iš mamos jau spėjo konditerijos ceche perimti dukra), senuoju miestelio malūnu – iki šių dienų jame veikia autentiška to meto švediška įranga.
„Turime ir įmonę, kuri gamina malkas, daugiausiai iškeliaujančias į užsienį. Kita įmonė gamina briketus kūrenimui. Dar vienas išskirtinumas – Ramygala vadinama ožkų miestu. Vienas politikas, norėdamas pradėti politinę karjerą, pradėjo ožkų paradus rengti. Jam pavyko. Taip mes ir likom ožkų miestu, ir merginas užsispyrusias taip vadinam: „Koza da Ramygala“. Vyksta ožkų paradai, moterys pasidaro kaukes su ragais ir vaidina. Renkama čia kasmet ir gražiausia Lietuvos ožka. Išties tų ožkų Ramygaloje daug būdavo, nes žydai neturėjo tiek žemės, kad karves išlaikytų“, – patikino Laima.
Garsėjo mažais arkliukais
Tiesa, pati pašnekovė labiau ne ožkas, o išskirtinius arkliukus stengiasi reklamuoti. Pasirodo, ramygaliečiai darbams ūkiuose turėdavo juos nedidukus.
„Ramygaloje vykdavo dideli turgūs, net iš Kauno žmonės važiuodavo. Juokdavosi visi iš Ramygalos arkliukų. Kodėl jie mažučiai? Nes aplink – pelkėtos vietos, kuriose aukštakojai arkliai klimptų. Dabar iš mūsų arkliukų yra išsivysčiusi šiek tiek aukštesnių žemaitukų veislė. Turime ir mes sodyboje autentišką vežimaitį – istorinį eksponatą. Viena moteris padovanojo, kai namą nusipirkome“, – patikino pašnekovė.
Užsiminė ji ir apie XX a. pr. knygyną, kuris veikė Ramygaloje iki šių dienų – buvo vienintelis knygynas Panevėžio rajone, savininkas net knygas nuomodavo. Tiesa, neseniai jis užsidarė.
Paklausta, ko trūksta vieninteliam Panevėžio rajono miestui, Laima išvardijo: kavinės, fontano ir paštomato. Kažkodėl visa tai turi mažesnė Krekenava.
