Kai kurios veiklios ir garsios moterys dar ir mėgsta pabrėžti, kad buvimas namų šeimininke kone žemina – kaipgi atrodys vaikų akyse? Jos viską suspėja bei sako, kad jokiu būdu negalėtų tik sėdėti namuose, kadangi puikiai suderina motinystę bei karjerą. Tačiau ar tikrai? Gal vertėtų liautis meluoti, kad įmanoma suderinti šeimą ir karjerą be kitų (močiučių, sesių, brolių, tėčių ir auklių) pagalbos? Dažniausiai už frazės „Aš viską pati suspėju, reikia tik griežtos dienotvarkės“ reiškia, kad jums tikrai padeda. O štai jeigu reikėtų viską daryti vienoms?
Su Giedre Bagdoniene, knygos „Tvarkos maniakės išpažintis“ autore, efektyvaus namų tvarkymo konsultante, žmona ir mama kalbamės ne tik apie tai, kodėl namų šeimininkė nesuvokiama kaip profesija, bet ir apie tai, kaip skirti mažiau laiko namų tvarkymui, tačiau džiaugtis tvarkinga erdve.
– Kaip mūsų visuomenėje suvokiamas „terminas“ namų šeimininkė?
– Mūsų visuomenėje namų šeimininke apibūdinama moteris, kuri iš esmės visą savo laiką skiria namų ir šeimos reikalams – gaminimui, namų tvarkymui, vaikų auginimui ir kitiems buities reikalams bei nėra įdarbinta už namų ribų. Namų šeimininke save dažnai pačios pavadina jaunos mamos, sustabdžiusios karjerą ir atsidavusios vaikų auginimui.
Kai kada save taip pavadina ir vyrai, tapę tėčiais ir, dėl finansinių priežasčių ar siekio išsaugoti moters karjerą, auginantys vaikus namuose, kol moteris dirba. Iš esmės, namų šeimininkė – tai kiekvienos moters, besirūpinančios savo šeimos poreikiais namuose ir namų aplinka bei buitimi, vaidmuo, kuriam vienos skiria kelias valandas per dieną, o kitos ir daugiau nei dvylika valandų.
– Dažnai namų šeimininkė traktuojama kaip nieko neveikianti, kaip manote, kodėl įsigalėjo toks stereotipas? Dar galime išgirsti – „kaip tau gerai, sėdi namuose, tau nereikia dirbti“. Ar tikrai tai nėra darbas/profesija?
– Tikrai įdomu, kad neišvengiami, būtini ir visiems įprasti buities darbai, namų reikalai ir rūpinimasis vaikais, visos šeimos poreikiais nėra vertinamas, jei tam yra skiriamas visas moters dienos laikas. Visuotinai priimtina tapo matyti dviem etatais dirbančią moterį – siekiančią karjeros ir dažnai dirbančią viršvalandžius bei po darbų iki vėlyvos nakties dirbančią namuose.
Mums tai tapo norma, nes tam, kad šeimos poreikiai galėtų būti visapusiškai patenkinti, dažnai vien vyro uždirbamų pinigų nepakanka. Kadangi esame linkę nuolat lyginti ir vertinti save ir kitus, tad normalu, kad lygindami karjeros siekiančią ir dar namuose dirbančią moterį su moterimi, kurios pagrindinis darbas yra pasirūpinti namais ir šeimos poreikiais, priimame sprendimą, kad pastarosios darbas yra ne toks reikšmingas, mat tai laikoma natūrali, prigimtinė moters pareiga, su kuria ji jau gimsta.
Šis išsireiškimas dažniausiai ištariamas vienos moters kitai ir išduoda karjeros siekiančios moters pervargimą, įtampą dėl nesibaigiančio darbo ir milžiniško krūvio, tenkančio sudėjus abiejų darbų – už namų ribų ir namuose pareigas ir atsakomybę.
Kaip turėtų būti ir kodėl yra taip, kaip yra, sudėtinga diskutuoti. Moteris, dirbanti visa dieną namuose, auginanti vaikus, ir moteris, dirbanti darbdaviui, kiekvieną dieną susiduria su savais iššūkiais ir kiekviena savaip dirba, abi po dienos pavargsta. Augindama vaikus ir dirbdama namuose iki vidurnakčio, aš jaučiausi pavargusi keliskart labiau, nei užimdama atsakingas pareigas iki motinystės, todėl niekaip negaliu sutikti, kad moteris, esanti namuose, nieko neveikia. Jei moters vyrui grįžus po darbų taip pasirodo, vertėtų išvažiuoti savaitei atostogų vienai ir palikti jam pasirūpinti vaikais ir namais.
– Tad kiek kainuoja tas „nieko neveikimas“, būti tiesiog namų šeimininke? Juk kainuoja – ne tik pinigine išraiška, bet ir emocine, psichologine?
– Šis klausimas man priminė vieną anekdotą, kuris padiktuotas realaus gyvenimo: „Pats baisiausias darbas yra namų šeimininkės: atlyginimo negauni, išeiginių nėra, atostogų nėra, darbas niekada nesibaigia, o vyras visada su pasididžiavimu visiems sako: „Mano žmona nedirba – namie sėdi.“ Šitaip apibūdinamai namų šeimininkei turėtų būti sunku ir emocine, ir psichologine prasme, mat jos darbas, prilygstantis tarnystei, yra nevertinamas ir netgi menkinamas paties artimiausio žmogaus ir partnerio.
Buvimas „namų šeimininke“ visada kainuoja – vienai tai gali kainuoti karjerą, kitai – jos „sumenkusį“ statusą, o kiekvienai, kuri atsiduoda vaikų auginimui – emocinį ir fizinį nuovargį, nuolatinį darbų sūkurį iki 20 val. per parą bei nuotaikų ir emocijų audras, dažnai ir blaškymosi negalint priimti sprendimo – toliau būti namų šeimininke ar bėgti iš namų į darbus. Pasirinkdamos daugiau savęs atiduoti vienam vaidmeniui – namų šeimininkės ar karjeristės, visada kažko turėsime atsisakyti, tačiau tik mes pačios nusprendžiame, ar atsisakydamos kažką brangaus prarandame.
– Ar įmanoma pakeisti požiūrį, susiformavusį apie namų šeimininkes?
Pasirinkdami daugiau savęs atiduoti vienam vaidmeniui – namų šeimininkės ar karjeristės, visada kažko turėsime atsisakyti, tačiau tik mes pačios nusprendžiame, ar atsisakydamos kažką brangaus prarandame.
– Kai pradėjau gilintis į namų temą ir moters vaidmenį namuose, vienas iš mano veiklos tikslų buvo ir yra – keisti požiūrį į namų šeimininkę ir netgi po truputį apskritai nustoti vartoti šį terminą, jį keičiant į „namų moteris“.
Namų šeimininkė jau turi savo atspalvį, kontekstą, kurio mes nebepakeisime. Iš tikrųjų šiuolaikinė „namų šeimininkė“ panaši į XX a. namų šeimininkę tik tuo, kad savo dienos laiką daugiausia praleidžia namuose, tačiau labai dažnai ši moteris ne tik augina vaikus, rūpinasi namais, bet ir užsiima veikla, kuriančia pridėtinę vertę ne tik šeimai, bet ir visuomenei – pažįstu moterų, kurios „sėdėdamos namuose“ kuria originalius aksesuarus, siuva drabužius, nuolat klausosi seminarų, baigia kursus, persikvalifikuoja, atranda savo talentus ir gebėjimus sporte, kūrybinėje, dvasinėje veikloje.
Keista tai, kad pačios moterys kažkodėl nevertina šios savo veiklos, nes lygina savo pasiekimus ir rezultatus su draugėmis karjeristėmis, jų statusu, o lygindamos save numenkina. Būna labai įdomu išgirsti, kai moteris apie save kalba, kad ji yra namų šeimininkė: tyrinėju intonaciją, kuria tai buvo pasakyta, ir visada pasitikslinu, ką reiškia „būti namų šeimininke“ jos gyvenime. Man „namų šeimininkė“ – tai moteris, kuri myli ir rūpinasi savo namų erdve, kad visiems, joje esantiems, būtų gera, lengva būti; tai moteris, kuri nuolat kuria, rūpinasi namų erdvės šiluma, jaukumu, darniais tarpusavio santykiais, įkvepia ir globoja apgaubdama savo moteriškumu ir šeimyniškumu.
– „Kas čia sudėtingo būti tik namų šeimininke – aš irgi atlieku tuos pačius darbus ir dar einu į tikrą darbą.“ Ar galima suderinti viską? Karjerą, namus, vaikus? Ar tikrai nemeluoja tos, kurios sako, kad viską gali padaryti pačios, be kitų pagalbos?
– Turėti tikslą viską spėti ir padaryti tobulai – yra pasitikėjimą savimi griaunanti ir galiausiai į neviltį varanti iliuzija. Visi turime tas pačias 24 val. ir esame žmonės, tad ir mūsų fizinės galimybės panašios – skiriasi tik prioritetai ir jiems skiriamas laikas. Vienu gyvenimu etapu prioritetu tampa vaikai – tada šeima ir namai sulaukia daugiausia mūsų dėmesio, o visa kita pasitraukia į nuošalesnį planą, kitu laikotarpiu atsiduodame karjerai, mylimai veiklai – tokiu atveju skiriame mažiau laiko šeimai ir namams.
Visi turime tas pačias 24 val. ir esame žmonės, tad ir mūsų fizinės galimybės panašios – skiriasi tik prioritetai ir jiems skiriamas laikas.
Kančia ir įtampa atsiranda tada, kai siekiame visoms sritims, kurios yra labai skirtingos, skirti vienodą savo dėmesį, rūpestį ir meilę. Taip nebus, ir būtina tai priimti bei perskirstyti savo laiką arba prašyti pagalbos, jei jaučiame, kad apleidome kažkurią sritį ir dėl to jaučiame liūdesį, nepasitenkinimą, trūkumą.
– Galime padiskutuoti, kad jeigu jau namų šeimininkė ne profesija, tai kodėl mes mokame namų tvarkytojai?
– Namų šeimininkė ir namų tvarkytoja – tai skirtingas atsakomybes ir pareigas turinčios moterys. Namų šeimininkė dažniausiai atlieka labai įvairų spektrą darbų – nuo namų tvarkymo, maisto gaminimo, vaikų priežiūros, o namų tvarkytoja – tai moteris, kuri ateina vieną ar kelis kartus per savaitę sutvarkyti ir išvalyti namus.
Tenka išgirsti, kad dažna moterų, ypač jaunų mamų, svajonė – turėti ne namų tvarkytoją, o namų šeimininkę, kuri iš esmės gyventų su šeima kartu ir padėtų visapusiška pagalba – tiek namuose, tiek prižiūrint vaikus. Tai parodo, kad pagalba šiuolaikinei moteriai, net ir turinčiai namuose visas išmaniąsias technologijas, yra reikalinga.
– Kokios gudrybės gali padėti palaikyti švarą ir tvarką namuose ilgiau, ypač jeigu turime mažų vaikų?
– Tvarkingų namų šeimininkės turi paprastus ir efektyvius įpročius – kiekvieną dieną tuo pačiu metu atliekamus pasikartojančius veiksmus. Jei auginame mažus vaikus, būtina įsivesti tam tikras ryto ir vakaro rutinas, pvz., ryte kiekvieną dieną skalbti, iš karto sutvarkyti pusryčių stalą ir palikti švarią kriauklę.
Tvarkingų namų šeimininkės turi paprastus ir efektyvius įpročius – kiekvieną dieną tuo pačiu metu atliekamus pasikartojančius veiksmus.
O vakare labai padeda įprotis skirti iki 15 min. ir kartu su šeima sutvarkyti kambarius, nesiekiant pedantiškos tvarkos, o tiesiog padėti išsimėčius daiktus į vietas, sutvarkyti virtuvę ir pasiruošti šeimos drabužius rytdienai. Labai padeda namų taisyklės, surašytos ir paskelbtos visiems suprantama kalba, iš kurių labiausiai rekomenduoju įpratinti šeimą valgyti kartu prie stalo (namai bus keliskart švaresni) bei kartu tvarkytis (skirti darbus ir užduotis vaikams pagal jų amžių).
– O kas kuria didžiausią netvarką namuose?
– Didžiausią netvarką kuriame mes patys, turėdami buityje apsunkinantį požiūrį į daiktus, nesugebėdami atsisakyti nereikalingų daiktų, užimančių brangią namų erdvę, kaupdami juos ir neskirdami savo namams nuolatinio dėmesio. Jei numojame ranka ir atidėliojame, patingime, nejaučiame motyvacijos pasirūpinti namų erdve, skubame, jaučiame įtampą, netvarkos chaosas tampa nuolatiniu namų reiškiniu.
