Jei mineralų įvairovę įsivaizduosime kaip karalystę, deimantą galime drąsiai vadinti jos karaliumi. Deimantas yra kiečiausias gamtoje randamas grynuolių klasės mineralas – jo paviršiaus neįmanoma įbrėžti jokiu kitu mineralu. Šią deimanto savybę pastebėjo jau senovės graikai ir pavadino akmenį „adamas“ – nenugalimas. Tai yra vienintelis brangakmenis, sudarytas tik iš vieno cheminio elemento – grynosios anglies.
Išorinėmis savybėmis deimantas gerokai skiriasi nuo kitų anglies atmainų, pavyzdžiui, grafito, kuris yra tamsus ir minkštas. Pagal Moso skalę, deimanto kietumas yra 10 vienetų, grafito – vos 1 vienetas.
Chemiškai gryni deimantai būna skaidrūs ir bespalviai, bet tokių randama labai retai. Dėl įvairių priemaišų mineralas įgauna pilkšvą, balkšvą, melsvą, gelsvą ar rusvą atspalvį. Randama ir ryškiai geltonos spalvos deimantų (Canary), ypač reti ir vertingi raudonos, mėlynos ir purpurinės spalvos deimantai (Fancy), pasitaiko matinių, tamsios, kartais net juodos spalvos deimantų (Bort).
Nuo deimanto iki brilianto
Jei po kojomis pasipainiotų neapdirbtas deimantas, greičiausiai paspirtumėte jį į šalį. Žemėje rasti žaliaviniai akmenys ne itin patrauklūs: aptraukti šiurkščiu geležies oksido apvalkalu, pilkšvos arba gelsvos spalvos, matiniai. Senovės indai pirmieji pastebėjo, kad patrynus vieną deimantą į kitą nugludintas paviršius šviesoje ima spindėti. Tačiau praėjo daug metų ir buvo sugadinta daugybė deimantų, kol pavyko atrasti tobulą formą, kuri geriausiai atskleidė vertingąsias šio mineralo savybes. Taip deimantas tapo briliantu.
Apdirbant deimantą, pirmiausia jam suteikiama geometriškai taisyklinga forma: apskritimo, ovalo, kriaušės, stačiakampio, kvadrato ar kitokia. Paskui akmuo šlifuojamas. Nuo šlifavimo kokybės priklauso, kaip akmuo žaižaruos. Deimanto savybė atspindėti šviesą geriausiai atsiskleidžia, kai akmuo yra apvalios formos ir turi 57 arba 58 briaunas. Būtent dėl to apvalūs briliantai dvigubai brangesni.
Keturi kriterijai
Brilianto kaina priklauso nuo kokybės, o ji nustatoma remiantis keturiais „C“ kriterijais: išpjovimo (cut), skaidrumo (clarity), spalvos (colour) ir svorio (carat). Brilianto skaidrumą lemia natūralių įskilimų, priemaišų ir oro burbuliukų (dažniausiai jie būna tokie smulkūs, kad neįmanoma pamatyti plika akimi) kiekis.
Brilianto skaidrumas įvertinamas apžiūrėjus akmenį dešimt kartų didinančia lupa. Visiškai skaidrūs briliantai žymimi raidėmis LC, turintys per lupą vos įžiūrimų įskilimų ir intarpų – VVS, turintys plika akimi įžiūrimų defektų – raide P. Randama įvairių atspalvių briliantų, bet vertingiausi – visiškai skaidrūs brangakmeniai. Briliantų spalva nurodoma abėcėlės raidėmis nuo D iki Z. Pirmąja raide žymimi tobulai balti briliantai. Briliantų svoris matuojamas karatais. Vienas karatas lygus 0,2 gramo.
Įdomi šio matavimo vieneto kilmės istorija. Pasirodo, senovėje brangakmenių pardavėjai deimantams sverti kaip svarelius naudojo saldžiųjų ceratonijų sėklas, kurios vidutiniškai sveria 0,2 gramo.
Įspūdingas radinys
Gamtoje dažniausiai aptinkami smulkūs akmenėliai. Didelių, kelis šimtus ar kelis tūkstančius karatų sveriančių deimantų randama itin retai. Tad galime tik įsivaizduoti, kokią euforiją išgyveno vienos Pietų Afrikos kasyklos darbuotojas, aptikęs 3106 karatų svėrusį deimantą, kuris iki šiol laikomas didžiausiu pasaulyje. 1907-aisiais didysis deimantas, pavadintas kasyklos valdytojo Thomo Cullinano vardu, buvo padovanotas Anglijos karaliui Edvardui VII. Garbė ir atsakomybė apdirbti brangų radinį teko garsiausiems to meto Amsterdamo juvelyrams – broliams Asscheriams. Jie išpjovė iš deimanto 9 didesnius ir maždaug 100 mažesnių akmenėlių. Didžiausia, 530 karatų sverianti deimanto dalis „Kulinanas I“, dar vadinama Didžiąja Afrikos žvaigžde, buvo įstatytas į karališkąjį skeptrą. Įspūdingo dydžio kriaušės formos tobulai nušlifuotas akmuo šiandien vertinamas maždaug 400 mln. JAV dolerių.
Antras pagal dydį 317 karatų sveriantis akmuo „Kulinanas II“, arba Mažoji Afrikos žvaigždė, papuošė imperatoriškąją karūną. Kiti akmenys liko broliams Asscheriams kaip atlygis už puikiai atliktą darbą ir netrukus buvo išparduoti.
Kaip šauksite, taip atsilieps
Žmonės nuo seno tikėjo mistinėmis deimantų galiomis. Astrologiniu požiūriu tai labai stiprus akmuo, bet jo poveikis gali būti dvejopas. Patekęs į naujas rankas, septynerius metus šis mineralas lieka neutralus: tarytum tiria naująjį šeimininką. Jei žmogus yra sąžiningas ir nuoširdus, elgiasi dorai, akmuo tarsi magnetas pritraukia turtus ir visokeriopą sėkmę. Nešiojamas prie kūno deimantas veikia kaip jaunystės eliksyras, įkvepia žmogui stiprybės ir ryžto. Jei naujasis šeimininkas pasirodo esąs godus ir piktas, akmuo pradeda jam kenkti. Didžiausia klaida – vogti briliantus, taip galima prisišaukti neišgydomą ligą, nelaimę ir net mirtį. Taip pat nepatartina pirkti deimantų lombarde. Geriausiai, kai briliantas yra šeimos brangenybė ir perduodamas iš kartos į kartą. Geras ženklas dovanoti briliantą išskirtinėmis progomis: sužadėtuvių, vestuvių ar svarbios sukakties.
„Mėlynosios vilties“ prakeikimas
Brangakmenių istorijos apipintos legendomis ir mitais, kurių negalima nei patvirtinti, nei paneigti.
Viename Vašingtono muziejų saugomas pilkai mėlynos spalvos briliantas „Viltis“, įstūmęs į neviltį kiekvieną, kurio rankose pabuvo. Legenda byloja, kad deimantas buvo pavogtas iš šventyklos Indijoje, kur puošė deivės Sitos skulptūrą. Pastebėję vagystę, šventyklos žyniai neva prakeikė kiekvieną, kuris prisilies prie šio akmens.
Istoriniai šaltiniai patvirtina faktą, kad 1669 m. keliautojas Jeanas Baptiste’as Tavernier pardavė gražuolį deimantą Prancūzijos karaliui Liudvikui XIV. Pasakojama, kad prekeivis tapo pirmąja prakeiksmo auka – keliaujantį per Rusiją, jį sudraskė vilkai. Karaliaus įsakymu 115 karatų deimantas buvo peršlifuotas ir sumažėjo iki 67 karatų, bet dėl to akmuo suspindo naujai ir tapo stulbinamo grožio briliantu.
Brangakmenį paveldėjęs karalius Liudvikas XV laikomas antrąja deimanto auka. Karalius užsikrėtė raupais ir mirė būdamas 64-erių. Kitam akmens paveldėtojui, karaliui Liudvikui XVI, baigėsi dar liūdniau – jam buvo nukirsta galva. Paryžiuje prasidėjus neramumams, „Viltis“ buvo pavogta iš saugyklos kartu su kitomis karaliaus brangenybėmis. Pasakojama, kad vagis buvo sučiuptas ir žuvo nuo kameros „draugų“ rankų, o mėlynas brangakmenis dingo kaip į vandenį.
1839-aisiais akmuo pasirodė brangakmenių kataloge, tiesa, sumažėjęs iki 45 karatų, bet tobulos formos ir dar stipriau žėrintis. Pasirodžius publikacijai, naujasis „Vilties“ savininkas garsus anglų bankininkas Henry Philipas Hope’as netikėtai mirė. Akmuo neatnešė laimės ir jo palikuonims: iššvaistę visus turtus, jie buvo priversti parduoti briliantą.
Vėliau akmuo pakeitė ne vieną šeimininką, kol vieną dieną atsidūrė garsaus juvelyro Pierre’o Cartier rankose. Šis ilgai ieškojo pirkėjo, bet niekas nenorėjo pirkti prakeikto deimanto. Niekas, išskyrus Evalyn McLean. Turtinga paveldėtoja paklojo už liūdnai pagarsėjusį deimantą 180 tūkst. JAV dolerių. Ir nors pirmasis Evalyn sūnus žuvo po automobilio ratais, sutuoktinis paliko turtuolę dėl kitos moters, dukra mirė perdozavusi narkotikų, o šeimos verslas patyrė bankrotą, ponia McLean nenorėjo patikėti, kad dėl to gali būti kaltas žaižaruojantis mineralo gabalėlis.
Po Evalyn McLean mirties deimantą įsigijo brangakmenių prekeivis Harry Winstonas, vėliau padovanojęs akmenį gamtos istorijos muziejui. Salė, kurioje eksponuojama „Mėlynoji viltis“, iki šiol yra viena lankomiausių. Smalsuoliai būriais traukia pažiūrėti gražuolio akmens, kuris, jei tikėsime legendomis, užtraukia nelaimę kiekvienam, apakintam jo grožio.
