Ši istorija apie tai, kaip pakelėje, iki šiol nežinoma, ar partrenktas, o gal iš automobilio išmestas, nelaimės ištiktas mažas katinėlis atrado naujus šeimininkus, kurie jam suteikė šansą gyventi.
Rado pakelėje
Šiandien Šaras yra sveikas, meilus, aktyvus, žvitrus, kartais vieną kitą pokštą iškrečiantis kačiukas, šėtiškės Indrės namuose gyvenantis jau nuo vasario.
„Buvo šalta diena. Su draugais sumanėme nuvažiuoti į Kauną pasižiūrėti filmą, tačiau pakelėje pamatėme mažą kačiuką. Jis buvo susisukęs į kamuoliuką, iškart pamatėme, kad jam kažkas negerai. Nelikome abejingi, sustojome, apžiūrėjome ir tikrai galvojome, kad katinėlis ilgai neišgyvens, nes iš nosytės bėgo kraujas, viena snukučio pusė buvo taip sužeista, jog nė nebuvo matyti jo akytės. Tikrai manėme, kad jau viskas... Todėl virpančiomis iš skausmo širdimis nuvažiavome tolyn.
Apie vidurnaktį, grįždami namo, iš toli pamatėme, jog katinėlio akys spindi, kai automobilio šviesos jį apšvietė. Jis vis dar tupėjo susisukęs į kamuoliuką. Sustojome vėl, supratome, kad katinėlis gali išgyventi, jei tik suteiksime jam skubią pagalbą. Todėl suskubome skambinti visoms įmanomoms gyvūnų globos tarnyboms ir veterinarijoms. Deja, nesulaukėme jokio atsako“, – nusivylimo neslepia Indrė.
Pagalbos iš prieglaudų nesulaukė
Mažą kačiuką išgelbėjusi mergina iki šiol yra nusivylusi ne tik žmonių, sužalojusių keturkojį, bet ir beglobių gyvūnų prieglaudų abejingumu.
„Visos tokio pobūdžio prieglaudos skelbiasi dirbančios visą parą ir teikiančios visokeriopą pagalbą gyvūnams. Deja, tąkart mes niekam neprisiskambinome. Pabandėme paskambinti numeriu 118, prašydami nukreipti, kur tikrai gyvūnų prieglaudos dirba visą parą. Gavome dar kelis numerius, tačiau rezultatas vis tiek buvo bevaisis.
Tiesa, buvau sukrėsta vienu iš tų numerių gauta trumpąja SMS žinute. Klausė: „Kas nutiko?“, greitai parašėme atsaką trumpai nupasakodami situaciją. O atgal gavome SMS su tekstu: „Tai ką man dabar daryti?“ Tikrai negalėjau patikėti, kad žmonės taip abejingai žiūri į tokias nelaimes. Jei jau prieglaudos skelbia, kad teikia pagalbą, kad myli gyvūnus, kad rūpinasi jais, manau, jog taip ir turėtų būti. Mes ir atvežę būtume kačiuką į prieglaudą... Vis dėlto yra taip, kaip yra“, – pasakoja Indrė.
Kadangi pagalbos iš prieglaudų neprisišaukė, mergina suskubo skambinti į Kaune esančią ir visą parą dirbančią privačią veterinarijos kliniką.
Grįžo atgal į Kauną
Indrė įsitikinusi, jog ne kiekvienas žmogus gali suteikti išmestam į gatvę ar sužeistam keturkojui pagalbą veždamas jį į Kaune esančias privačias veterinarijos klinikas ir mokėti pinigus už tai, kad gyvūnėlis išgyventų. Visgi į šaliką įsuktą katinėlį Indrė su draugu nuvežė į Kauną ir kantriai laukė, kol jam bus atlikti visi reikiami tyrimai.
„Katinėlis atrodė labai prastai... Veterinarijos klinikoje jis buvo užmigdytas, buvo atliktas rentgeno tyrimas. Gydytojas teigė, jog gali būti ir taip, kad po narkozės katinėlis nebeatsigaus. Tačiau rizikavome daryti narkozę ir išsiaiškinti, kokius sužeidimus keturkojis yra patyręs.
Iki šiol nežinome, kas nutiko kačiukui, nes, kaip minėjau, viena snukučio pusė buvo smarkiai sužeista. Jo akytė buvo tokia užtinusi, jog veterinaras nė negalėjo pamatyti, ar jis apskritai ją turi, gal ji išdurta. Dabar galime tik spėlioti, ar katinas buvo išmestas iš važiuojančio automobilio, ar buvo partrenktas.
Jei kažkas partrenkė kačiuką, akivaizdu, jog greitis nebuvo didelis, nes gyvūnas išgyveno. Tai nejaugi buvo sunku sustoti? Na, o jei buvo išmestas, tuomet aš neturiu žodžių... Beje, kačiukas buvo su dirželiu ant kaklo, vadinasi, jis nebuvo laukinukas, jis buvo kažkieno augintinis. Deja, šiandien galime tik spėlioti, kieno jis buvo ir kas su juo taip žiauriai pasielgė“, – nuliūsta pašnekovė.
Šeimininkai neatsirado
Veterinarijos klinikoje Indrė su draugu kantriai laukė, kol kačiukui bus atlikti visi reikiami tyrimai ir kada jis atsigaus po narkozės. Šiandien mergina šypsosi prisiminusi, jog tuomet namo su nauju augintiniu ant rankų grįžo apie penktą valandą ryto.
„Kol važiavome namo, visą kelią tikrinau, ar katinėlis tikrai gyvas, ar kvėpuoja. Laimei, kad draugas yra šaltesnių nervų, todėl visą laiką veterinarijoje išbuvo šalia katino, kol gydytojas juo rūpinosi, o aš ašarų kupinomis akimis laukiau priimamajame. Kai prisimenu, taip skaudžiai išgyvenau kačiuko nelaimę...“ – prisiminimais dalijasi Indrė.
Sugrįžusi į namus, jau kitą dieną mergina suskubo ieškoti tikrųjų katinėlio šeimininkų, deja, šie neatsirado. O gal ir ne be reikalo? Dabar mergina be galo džiaugiasi namuose turėdama tokį gražų ir meilų augintinį.
Ne pirmas išgelbėtas
Besišnekučiuojant apie meilę ir atsakomybę augintiniams, Indrė prisimena, jog dar praėjusiais metais į jos namus buvo atklydęs šunelis, kuriam taip pat buvo surasti namai. Šunelį priglaudė vienas pažįstamas. O štai viename Kėdainių rajone esančiame miestelyje merginos brolis taip pat neliko abejingas klajojančiam šuniukui – parsivežė jį namo ir kantriai ieškojo tikrųjų šeimininkų. Jie atsirado.
„Auginu haskio veislės šunį Enzo, jis taip pat yra sunkiai sirgęs, todėl žinau, kaip augintiniams sunkiomis akimirkomis reikia meilės ir rūpesčio. Taigi, manau, natūralu, jog negalėjome likti abejingi nei nelaimės ištiktam kačiukui, nei klajojantiems šuniukams.
Indrė įsitikinusi, jog ne kiekvienas žmogus gali suteikti išmestam į gatvę ar sužeistam keturkojui pagalbą veždamas jį į Kaune esančias privačias veterinarijos klinikas ir mokėti pinigus už tai, kad gyvūnėlis išgyventų.
Ir nors pasitaiko žmonių, nevertinančių keturkojų ir žiauriai atsikratančių savo augintinių, turiu pastebėti ir pasidžiaugti, jog vis dėlto sąmoningumas gyvūnų atžvilgiu auga, vis daugiau žmonių nori būti pilietiški, atsakingi ir padėti nelaimės ištiktiems gyvūnams“, – sako Indrė ir pastebi, jog prie to turėtų prisidėti ir beglobių gyvūnų prieglaudos, net jei nelaimė gyvūną ištiko vidurnaktį.
Prikrečia pokštų
Po sunkių išorinių sužeidimų jaukiuose ir šiltuose namuose atsigavęs Šariukas netruko išreikšti meilės ir padėkos tiems, kurie jį išgelbėjo. Indrė sako, jog kačiukas labai meilus, tačiau iš to meilumo kartais ir pokštų iškrečia.
„Po kelių dienų, kai Šariukas atsigavo, jis pradėjo tiesiog ropštis man ant krūtinės. Lipdavo per kojas man ant rankų. Turbūt gyvūnas jaučia... Norėjo atsidėkoti, reikšdamas meilumą“, – svarsto Indrė ir priduria, jog po savaitės priežiūros Šariuko akytė sugijo ir visiškai atsimerkė. Dabar kačiukas savo didelėmis gražiomis akutėmis žavi ne tik šeimininkus, bet ir visus, kas su juo susipažįsta.
„Šariukas linksmas ir žvitrus kačiukas, laimei, be jokių nelaimės padarinių. Gyvename smagiai, puikiai sutariame, draugaujame.
Beje, Šaras dar ir labai įdomus ir juokingas kačiukas. Kai išaušta rytas, jis kartu su manimi skuba į vonios kambarį: aš praustis, o jis – lakti. Mat vandenį jis laka tik iš bėgančio čiaupo. Gali palikti jam dubenėlį vandens, tačiau niekada iš jo nelaks. Tai kai jau girdžiu, kad miauksi, žinau, kad Šariukas arba nori į lauką, arba vandens iš čiaupo“, – juokiasi Indrė.
Panašu, jog naujuose namuose Šaras jaučiasi išties saugiai, ir nors iš pradžių į lauką ėjo nedrąsiai, šiandien ten praleidžia išties daug laiko, o ir draugų netruko susirasti.
„Dabar lauke jis jaučiasi kaip tikras šeimininkas, žaidžia ir bėgioja kartu su šunimis. O kai būna namuose, tai ir pokštų visokių prikrečia“, – juokiasi Indrė ir priduria, jog visai neseniai, atsikėlusi ryte, rado sudraskytą ir po visą antrą aukštą paskleistą tualetinio popieriaus ritinėlį.
„Prie manęs tai jis niekada jokių pokštų nekrečia, bet jei manęs nėra, būna, kad ir gėles išvarto“, – juokiasi pašnekovė ir sako, kad dėl to per daug nepyksta, nes Šariuko išdaigas atperka jo meilumas ir draugiškumas.
