„Aš rekonstruoju IX–XII a. kuršiškus vikingų patiekalus, dalyvauju įvairiuose festivaliuose, todėl senovė yra man labai arti širdies. Man labai patiko, kad šis šuo toks tikras, jo archajiška išvaizda“, – kaip kilo mintis įsigyti itin retą vilkogaudį pasakoja Edita. Jos žiniomis, tokių Lietuvoje iš viso yra vos 6.
Visas šuns vardas Magnus Malahide Khlan, senovės norvegų kalba reiškia didingas, galingas. „Vyras kartais jį pavadina Magnus Maximus“, – šypteli Edita.
Karalių šunys
Ne veltui šis šuo vadinamas vilkogaudžiu – XIX a. Airijoje ši veislė išnaikino beveik visus vilkus.
Pirmąkart rašytiniuose dokumentuose jie buvo paminėti maždaug I a. Romėnai tuomet džiaugėsi jaus kaip nauju atradimu, padėsiančiu siekti pergalių mūšiuose.
„Kai puola priešo raiteliai, romėnai prieš juos pasiunčia ne raitelius, o šunis. Vilkogaudis turėdavo užšokti ant raitelio ir nuversti visą raitelį su arkliu“, – naują karo strategiją aprašė romėnai.
Vėliau, jau viduramžiais, vilkogaudžiai tapo karalių šunimis, paprastiems mirtingiesiems buvo draudžiama juos turėti. Vilkogaudis kaip dovana karaliui buvo laikomas didžiulės pagarbos gestu.
Jie buvo ganėtinai reti, bet karaliai jų augindavo ne vieną ir ne du. Labai dažnai princams padovanojamas šuniukas būdavo jo asmens sargybinis.
„Velso princas Levelinas, grįždamas iš medžioklės, pamatė sūnaus vilkogaudį Gelertą kruvinais nasrais, – legendą pasakoja Edita. – Nedelsdamas jis nulėkė į pilį ir ten rado sūnaus lopšį, o aplink daugybę kraujo. Iš pykčio, galvodamas, kad vilkogaudis suplėšė jo vaiką, su kardu jį nukovė.
Tačiau šalia pamatė ir sužeistą vilką, o kai vilkas išleido paskutinį kauksmą, kartu pasigirdo ir po lopšiu buvusio kūdikio verkimas. Pasirodė, kad sūnų norėjo užpulti vilkas, o vilkogaudis jį apgynė. Tuomet Gelertui buvo pastatytas monumentas. Tai buvo įprastas dalykas, kad vilkogaudis visada būdavo šalia, saugodavo karališkąją šeimą.“
Pakėlė iš ligos patalo
Editos namuose vilkogaudis atsirado ne taip ir paprastai – vyras dvejus metus prieštaravo žmonos norui auginti namuose milžinišką šunį. Net įspėjo – jei Edita įsigis vilkogaudį, namie vyro nebeliks. „Tai pirmas kartas, kai jis man pasakė „ne“ per 18 bendro gyvenimo metų“, – juokiasi Magnuso savininkė.
Moteris svarsto, kad jei ne į lovą paguldžiusi sunki liga, vilkogaudis jos namuose turbūt ir nebūtų atsiradęs.
„Vyras tuomet atėjo prie lovos, pasirėmė ir sako: „Na, ko tu čia guli? Juk tu šuns norėjai. Ko nevažiuoji jo pasiimti?“ Aš nežinau, ar jis tikrai nuoširdžiai norėjo, kad važiuočiau pasiimti šuns, ar tai buvo tiesiog bandymas išgrūsti mane iš lovos, bet aš išsiridenau iš jos, nušliaužiau iki mašinos ir su sūnėnu nuvažiavome 2,5 tūkst. km per tris dienas ir aš jį pasiėmiau“, – prisimena Edita.
Vilkogaudis pirktas Lenkijos pakraštyje, nors jų netrūksta ir kaimyninėje Latvijoje. Anot Editos, Lenkijoje veisėja visus 9 šuniukus, tarp kurių buvo ir Magnusas, nuo gimimo nešiodavo ant rankų, o jai būtent toks rūpestis, garantuojantis puikią šuniuko psichologinę būklę, buvo labai svarbus.
„Parsivežus namo teko jį vedžioti, eiti, todėl jis mane pakėlė iš lovos. Vyras iškart pasakė, į mane net nežiūrėk, tad aš ir nežiūrėjau, – sako ji ir priduria. – O pirmą kartą, kai praradau sąmonę ant laiptų, šuniui buvo 4 mėnesiai, jis baisiai išsigando, atsibudau visa sudraskyta ir nulaižyta, bandė taip mane pakelti.
Nuo tos dienos jis nuo manęs nesitraukia, ir dabar sėdi man už nugaros, jei atsistosiu, eis iš paskos. Niekada neleidžia laiptais lipti vienai, visada prisiglaudžia ir būtinai jam turiu uždėti ranką, kitaip jis žiūri į mane.“
Reti – dėl dydžio
Anot Editos, vilkogaudžiai tokie reti, pirmiausia, dėl savo dydžio. Jų ūgis atsistojus ant galinių letenų viršija 2 metrus, o svoris siekia 90 kg. Tiesa, Magnusas dar jaunas, jam tik 11 mėnesių ir jis dar turėtų priaugti bent 20 kg.
Tačiau paklausus, kiekgi suėda toks milžinas, Edita juokiasi ir sako šį klausimą girdinti nuolat, o atsakymu visus stebinanti – ėda jis mažiau, nei norėtųsi.
Magnusui namuose priklauso 60 kv. m svetainė, ten jis ir gyvena, o šeimyna užsuka į svečius pažiūrėti televizoriaus.
Anot Editos, auginti vilkogaudį ne taip patogu kaip mažą šunį. Į nedidelį „Citroen“, padėjusį man nuvykti nuo sostinės iki Klaipėdos, Magnusas niekaip netilptų. Be to, rasti, kam jį palikti, turbūt būtų didelis iššūkis.
„Bet jis įsivaizduoja, kad yra labai mažas“, – juokiasi Edita rodydama nuotrauką, kur Magnusas įsitaisęs jai ant kelių.
Vilkogaudžiai reti ir dėl trumpo gyvenimo amžiaus, vidutiniškai jis siekia 7 metus.
Vaikšto be pavadėlio
Anot Editos, gatvėje susidūrę su vilkogaudžiu žmonės reaguoja labai įvairiai – vieni tiesiog ramiai praeina, kai kurie iš kitos gatvės pusės bėga pasisveikinti. Pats Magnusas į viską reaguoja ramiai, jis įpratintas prie žmonių ir garsų.
O vedžioja jį be pavadėlio, grėsmės aplinkiniams šuo nekelia, nes prie šeimininkės yra taip prisirišęs, kad nenutolsta daugiau nei du metrus.
„Mane nustebino, nors jis labai didelis, žmonės jo nebijo. Gal todėl, kad jis labai ramiai ir taikiai eina link tavęs. Niekada jo nemokėme bėgti ir vytis, nes namuose yra katinas ir jorkšyro terjeras. Neleidome jam bėgti ir vytis, kad neįsijungtų jame slypintis medžioklės genas“, – apie Magnuso dresavimo ypatumus kalbėjo šeimininkė.
Su Magnusu Edita ėjo pas šunų psichologę, atlikus tam tikrus testus buvo suplanuota, kaip jį reikia dresuoti.
„Viskas turėjo eiti per labai didelę meilę, bet ranka turėjo būti griežta. Bet kiekvieną dieną dirbome, lipdavome ir išlipdavome iš mašinos tik su komanda, palieptas visada turi sustoti“, – pasakoja ji.
Tokia kruopščia dresūra Edita užsiėmė gerbdama aplinkinius – tam, kad visi sutikti žmonės ir kiti šunys jaustųsi saugūs prie tokio didelio vilkogaudžio.
