Kai prieš 5 metus „Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro“ kultūros vadybininkė, kūrybos praktikė bei edukatorė Inga Norkūnienė savo dukrai gimimo dienos proga nupirko Erdelio terjerą Kuršį, ji buvo įsitikinusi, kad tai bus tiesiog dar vienas šeimos narys.
Tačiau didelis augintinio potencialas ir puikūs rezultatai dresūros pamokose, Ingą įkvėpė imtis projektų, kuriuose Kuršis džiaugsmą teiktų ne tik jos šeimai, bet ir kitiems žmonėms.
Šiandien gražuolį Erdelio terjerą galite sutikti Klaipėdos muziejuose-galerijose. Ne pririštą prie įėjimo ir ne uždarytą kabinete, o bevaikštinėjantį šalia eksponatų!
Jis ne tik kaip gidas vedžioja po parodas, bet dar moka sudėti, padauginti, ištraukti šaknį... Ir visas savo žinias parodo lojimu!
„Kuršis yra šuo – mokytojas, šuo – bendraklasis ir šuo – edukatorius/gidas“, – apie savo augintinį pasakoja I.Norkūnienė.
Pasak Ingos, į Kuršio ekskursijas užsukus mokiniams, jie į informaciją dėmesį atkreipia visai kitaip. Kuršis skatina smalsumą, motyvaciją, parodo, kad padaryti klaidą – nėra nieko baisaus.
„Kaip rodo mokytojų bei auklėtojų atsiliepimai, ekskursijose su keturkoju gidu įgytos net ir sudėtingos meno žinios bei pamatyti vaizdiniai ilgam užsilieka vaikų atmintyje“, – pasakoja Inga.
Taigi jau trejus metus Kuršis – vienareikšmiai vienas laimingiausių šunų Lietuvoje. Jis nesėdi nuobodžiaudamas namuose ir laukdamas savo šeimininko, grįžtančio iš darbo. Jis su savo šeimininke Inga į darbą drauge eina kiekvieną dieną.
– Inga, kaip jūsų gyvenime apskritai atsirado šunys?
– Šuo mano gyvenime atsirado dešimtojo dukros Beatričės gimtadienio proga. Iki į namus atkeliaujant Kuršiui, turėjome rimtą dvejų metų pasirengimo etapą, kurio metu pagelbėjo draugai, sudarę sąlygas ilgesniam laikui pasiimti jų labradoro veislės kalytę Azyzą ir praktiškai sužinoti, ką reiškia būti atsakingu už keturkojį.
Be to, Erdelio terjerus Lietuvoje buvo galima įsigyti tik viename veislyne, tad galutinai apsisprendus, dar teko 9 mėnesius laukti susitikimo su naujuoju šeimos nariu ir visapusiškai pasiruošti jo atvykimui į namus.
O gyvūnų mylėtoja buvau nuo vaikystės. Skaičiau visas knygas, kuriose buvo aprašomos šunų, vilkų ir kitų gyvūnų istorijos bei nuotykiai. Esu iš Kėdainių, būdama moksleive lankiau jaunųjų gamtininkų būrelį bei vadovavau jaunajam geografų klubui.
Deja, namuose laikyti šuns galimybės neturėjau, bet mielai, beveik kasdien, prižiūrėjau kaimynės gydytojos škotų aviganį Lordą bei afganų kurtą Žiūlį.
Atsiradus Kuršiui, iš karto žinojau, kad turime eiti į dresūrą, nes šuo, kaip ir žmogus, yra be galo smalsus ir mėgsta iššūkius.
Atsiradus Kuršiui, iš karto žinojau, kad turime mokytis, nes šuo, kaip ir žmogus, yra be galo smalsus ir mėgsta iššūkius. Apie šunų dresūrą iki įsigyjant keturkojį turėjau tik bendrines žinias, todėl, galima sakyti, mūsų su Kuršiu mokymosi istorija prasidėjo tuo pačiu metu.
– O kaip kilo mintis meilę šunims paversti darbu? Lietuvoje tai juk gana reta.
– Tiesą sakant, Kuršio magiška žmonių trauka tikslingai nukreipė mane į jo integraciją mano kūrybinėse veiklose. Nuo pat mažumės mums su Kuršiu pasivaikščiojimai mieste, prie jūros, parkuose yra nesibaigiančios Bonifacijaus atostogos, nes daugybė žmonių, su šypsenomis, prisiminimų ašaromis ir istorijomis prieina su mumis pasikalbėti, pasidalinti atsiminimais ar tiesiog paglostyti Kuršį.
Ir, žinote, pradėjus mokytis, atsivėrė suvokimas, kad nėra jokios stebuklingos dresūros mokyklos ar neįtikėtinų testų, kurie per mėnesį, du ar net metus paruošia komisarus reksus ir išleidžia į pasaulį veikti. Kuo daugiau mokomės, tuo labiau suprantu, kad tik nuolatinis ir nenutrūkstamas komandinis darbas dovanoja neįtikėtinus rezultatus.
Nuo pat pirmų mėnesių iki šiol mes vis dar lankome individualias kinologo, šunų instruktoriaus Giedriaus Gumuliausko dresūros pamokas, dalyvaujame įvairiuose sportinių šunų klubo „Grobis“ rengiamuose dresūros seminaruose. Mūsų su Kuršiu kaip komandos mokymasis yra nesibaigiantis procesas.
Taigi, pasitelkusi savo kūrybiškumą, paskatinta kinologo Giedriaus, prisijungiau prie Maltos ordino pagalbos šunų-asistentų grupės ir po įvairių bendrų veiklų bei susitikimų suradau savo autentišką būdą, kaip integruoti Kuršį į formalųjį ugdymą bei į kitas, savo kuriamas menines veiklas.
Kuo daugiau mokomės, tuo labiau suprantu, kad tik nuolatinis ir nenutrūkstamas komandinis darbas dovanoja neįtikėtinus rezultatus.
– Jūsų projektas vadinasi „Šuo ir žmogus: susitikimai, kurie įkvepia“. Kas tai per projektas?
– Projektas jungia du iš pažiūros visiškai skirtingus polius – kultūros įstaigas ir keturkojus. Projekto metu tarpusavyje bendradarbiaujančios kultūros įstaigos sudaro unikalią galimybę moksleiviams, negalią turintiems vaikams ir jaunimui bei vyresnio amžiaus žmonėms tapti neatsiejama miesto kultūros dalimi.
Pagrindinis šio projekto tikslas – pasitelkiant Maltos ordino pagalbos tarnybos šunis-asistentus, skatinti moksleivių, tarp kurių ir turinčių specialiuosius poreikius, susidomėjimą bei įsitraukimą į Klaipėdos kultūros įstaigų kūrybines veiklas ir tokiu būdu nuosekliai ugdyti bei formuoti savo kultūros įgūdžius.
Šio projekto rėmuose Klaipėdos kultūrinėse įstaigose dirbantys edukatoriai yra parengę specialias edukacijas, kurios sukurtos taip, kad jose dalyvautų ir specialiai apmokyti trys šunys. Jų dėka dalyviai lengviau, laisviau bei nuosekliau integruojasi į kūrybines/menines veiklas.
Keturkojai edukacijų metu yra dalyvių asistentai, padedantys mokytis, ugdyti socialinius įgūdžius.
Keturkojai edukacijų metu yra dalyvių asistentai, padedantys mokytis, ugdyti socialinius įgūdžius. Jie užmezga emocinį ryšį ir tampa motyvatoriais projekto dalyviams įsitraukiant į užsiėmimus. Taigi šio projekto dalyviai, nuosekliai dalyvaudami visų įstaigų parengtose edukacijose, įgyja, užsiaugina poreikį nuolat dalyvauti miesto kultūriniuose procesuose.
Žiūrėkite video:
– Kokie užsiėmimai vyksta su Kuršiu? Žinau, kad jis net skaičiuoti moka. Kaip tai įmanoma?!
– Taip, jis yra puikus matematikas, kuris geba sudėti, atimti, padauginti, padalinti, kelti kubu, traukti šaknį bei išspręsti pradinių klasių moksleivių sugalvotus žodinius uždavinius, atsakymą pasakydamas lojimu.
Kuršis padeda vaikams pažinti laikrodį, mokytis istorijos, anglų kalbos, muzikos ir visų kitų mokomųjų dalykų. Jis yra dalyvavęs matematikų olimpiadoje, kad moksleiviams ir studentams savo skaičiavimo gebėjimais nuimtų įtampas prieš laukiančias sudėtingas olimpiados užduotis.
Kuršis padeda vaikams pažinti laikrodį, mokytis istorijos, anglų kalbos, muzikos
Dar Kuršis dalyvauja istorijų pasakojimų užsiėmimuose, kuriuose kartu su vaikais bei suaugusiaisiais kuria įvairias, dažniausiai veltos vilnos istorijas.
Praeitais metais kartu su Kuršiu dalyvavome tarptautiniame literatūros festivalyje „Vilniaus lapai“, kur Valstybės pažinimo centre kūrėme neįtikėtinus pasakojimus. Žinoma, juose Kuršis visuomet yra pagrindinis veikėjas.
Kuršį pažįsta nemažai Klaipėdos ir net kitų Lietuvos miestų vaikų, nes su juo vykstančios pamokos ar kūrybiniai užsiėmimai yra įdomūs, įtraukiantys ir skatinantys smalsumą bei motyvaciją.
– Atrodo, kad šuo ir muziejus yra nesuderinami dalykai – visi esame išmokyti, kad čia turi būti tylu, ramu, galima kalbėti nebent pašnibždomis… O štai jūs atsivedate aktyvų šunį!
– O, taip! Šuns dalyvavimas užsiėmimuose muziejuose bei galerijose griauna visus oficialumus ir kardinaliai keičia mūsų suvokimą apie galerijų ir muziejų funkciją. Staiga meno „meka“, kurioje nieko negalima paliesti ir viskas yra „šventa“, tampa vieta, kurioje visiems atėjusiems norisi būti, kurioje jaučiamasi gerai ir nebelieka atskirties nuo šaltos – kultūrinės meno erdvės.
Ir taip jaučiasi ne tik užsiėmimų dalyviai, bet ir įstaigų darbuotojai. Būtent šuo tampa „integraciniu pjūviu“ ir šiose erdvėse sudaro sąlygas kiekvienam tapti visaverčiu dalyviu, o ne stebėtoju.
Todėl projekto dalyviai, kurie nuolatos dalyvauja tokiose edukacijose, gauna didžiulį kultūrinio pažinimo susiformavimo jausmą. O įgiję šitiek daug gerosios patirties, vaikai gali ją modeliuoti ir pritaikyti savo kasdienėje veikloje ar mokydamiesi. Taigi visos projekto veiklos tuo pačiu augina ir būsimą muziejų ar galerijų auditoriją.
Staiga meno „meka“, muziejai, kuriuose nieko negalima paliesti ir viskas yra „šventa“, tampa vieta, kurioje visiems atėjusiems norisi būti.
Pavyzdžiui, bendradarbiaudami su Lietuvos jūrų muziejumi, tyrinėjame Baltijos jūrą ir joje gyvenančius gyvūnus, kalbamės apie ekologiją ir diskutuojame, kokį santykį žmogus turi su gamta. Visose šiose veiklose dalyvauja šunys, kurie iš visų gyvūnų yra arčiausiai žmogaus.
Tad tokios edukacijos, kaip aš sakau, yra daugiasluoksnės, nes jose kartu ugdoma pagarba silpnesniam ir nuo mūsų priklausomam, o tai atliepia dabartinę bendravimo žmogaus su žmogumi ir žmogaus su gyvūnu situaciją.
Ir kai vaikai mato aplink plaukiojančius delfinus ir kaip šunys su jais bendrauja, po kelių edukacijų-susitikimų jie vienas kitą atpažįsta ir žaidžia tarpusavyje, tai sukelia begalę gerų emocijų ir dovanoja asmeninę patirtį, kad draugystei nėra sienų. Toks patyrimas tiesiogiai ugdo draugystės, bendrumo, bendradarbiavimo ir atsakomybės jausmą.
Taigi, šalia meno ir kultūros dalykų, visos projekto edukacijos yra praturtintos ir bendražmogiškomis vertybėmis.
– Kiek laiko prireikė išmokyti šunį tapti gidu? Papasakokite, kaip atrodė darbas? Ką iš tikrųjų reiškia taip išdresuoti Kuršį?
– Išmokyti šunį būti gidu nėra jokios magijos. Svarbiausia yra žmogaus kūrybiškumas, kurį pasitelkiant tereikia integruoti šuns gebėjimus į kūrybines veiklas.
Kuršis yra vedlys-lyderis ekskursijose po parodas bei jų užkulisius jau trečius metus. Jis puikiai pažįsta Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmus, todėl lankytojams dažniausiai pasiūlo unikalią progą tuo pačiu atėjimu aplankyti įstaigos darbuotojus jų darbo vietose, susipažinti su jų profesijomis bei veiklomis. Tokiu būdu lankytojai gali plačiau suvokti įstaigoje veikiančius procesus, kurie ir suformuoja galutinius rezultatus – parodas.
Ekskursijų metu Kuršis taip užtikrintai veda lankytojus tik jam žinomais keliais, kad nėra nė vieno, kuris norėtų atsilikti ar nedalyvauti nenuspėjamoje meno pažinimo kelionėje. Ekskursijų metu kartu su Kuršiu lankytojai atlieka įvairias užduotis, kurių metu įdomiu būdu sužino daugybę informacijos. Ją susitikimų metu per refleksijas būtinai įtvirtiname.
Ekskursijų metu Kuršis taip užtikrintai veda lankytojus tik jam žinomais keliais, kad nėra nė vieno, kuris norėtų atsilikti ar nedalyvauti.
– Ką šis projektas duoda vaikams? Kuo šuo kartais yra pranašesnis už mokytoją/gidą/tėvus?
– Šuo yra puikus žmogaus mokytojas, nes savo smalsia prigimtimi, nesavanaudiška meile, atviromis emocijomis natūraliai skatina vaikus aktyviai įsitraukti į aplink juos vykstančius procesus, o tokiu būdu auga jų sąmoningumas dalyvaujant čia ir dabar.
Užsiėmimų metu per tam tikrą šuns įsitraukimą atsiskleidžia neišsenkanti keturkojo kantrybė ir motyvacija. Tuo pačiu, nepritemptai ir vaikuose ugdosi šios savybės. Ypač mėgstu momentus, kuomet šuo suklysta atlikdamas užduotis. Nes tada galime pradėti diskusiją, kas yra klaida? Ir prieiti išvados, kad žmogus šiandien yra toks tik dėl to, kad bandė, klydo ir visuomet žinojo, kad klaida yra mūsų visų tobulėjimo proceso dalis.
– Kiti sakytų, šuo gal kaip tik blaško ir neleidžia vaikams susikaupti. Bet jūs įrodote, kad būna atvirkščiai?
– Tie, kas stebėjo ar dalyvavo mūsų pamokose, susitikimuose, paliudys, kad šuo niekaip neblaško vaikų susikaupimo. Atvirkščiai – dalyvaujant keturkojui pasiekiami šimto procentų įsitraukimo rezultatai, nes šuns dalyvavimas padeda vaikams labai tiksliai susikoncentruoti, priimti žinias, informaciją maksimaliu greičiu bei ilgalaikėje atminties perspektyvoje.
– Ar visi užsiėmimai yra jūsų sugalvoti, pritaikyti, o gal tai ir pasaulinė praktika?
– Dažniausiai visi užsiėmimai yra mano sugalvoti. Prieš kiekvieną pamoką ar susitikimą muziejuose – galerijose ar kūrybinę edukaciją turiu skirti nemažai laiko apgalvoti, kur, kaip ir kada galėčiau pritaikyti Kuršio gebėjimus, kad jie maksimaliai padėtų pasiekti numatytų tikslų. Kartais man padeda mokytojai ar edukatoriai, pasiūlydami pamokos ar edukacines užduotis, kurioms aš tik pritaikau Kuršio gebėjimus.
Kuomet dalyvaujame susitikimuose kartu su Maltos ordino pagalbos tarnybos šunimis-asistentais, tuomet užsiėmimus galvojame kartu su kolegėmis Alva bei Loreta. Deja, pasaulinėje praktikoje, ypač aktyvios keturkojo integracijos į formalųjį ugdymo procesą, neradau. Tad mums su Kuršiu vyksta abipusis nuolatinis mokymosi ir lavinimosi procesas.
Šiemet Kuršis baigė Klaipėdos „Verdenės“ progimnazijos 5A klasę.
– Koks Kuršis yra šuo? Kuo jis dar ypatingas?
– Kuršis yra ypatingas tuo, kad suartina nepažįstamuosius ir savo žaismingu charakteriu visus apdovanoja šypsenomis. Jis yra išdaigų ir veiksmo mėgėjas, bet tuo pačiu, šuo – individualistas, tad savo visapusiškumu atveria net ir labiausiai liūdinčias ar kenčiančias širdis.
Kuršio energija dažnai atliepia vaikuose slypinčius nuotykių ieškotojus. Ir tai nieko keisto, jis puikiai išsaugojo savo kaip medžiotojo instinktus, todėl yra pilnas laukinės gamtos gaivalo, kuris kaip magnetas traukia mus, nuo gamtos nutolusius žmones…
Tuo metu, kai mes rinkomės, Kuršio veislės (Erdelio terjeras) šunų buvo labai mažai. Prisiskaitę jo didingos istorijos, kad tai – pirmasis karo šuo, tinkantis tarnybai ir tuo pačiu puikus šeimos kompanionas, nesišeriantis, protingas, žaismingas – nusprendėme, kad tai bus mūsų pasirinkimas, dėl kurio dar niekada nebuvome suabejoję. Tie, kam teko kartu su Kuršiu mokytis, kurti ar tiesiog susitikti, dažniausiai kartoja vieną ir tą patį: „Kuršis yra šuo, kurio neįmanoma neįsimylėti.“
Beje, šiais metais Kuršis baigė Klaipėdos „Verdenės“ progimnazijos 5A klasę. Jis net gavo baigimo raštą, pasirašytą klasės auklėtojos, kaip ir kiti šios klasės moksleiviai. Jo bendraklasių akademiniai pasiekimai tikrai labai aukšti, jų auklėtoja Sigita Bračkienė galėtų tai paliudyti.
– Kaip suprantu, Kuršiui gyvenime labai pasisekė – jis ne kaip kiti šunys nuobodžiauja namuose, kol šeimininkai dirba, bet kiekvieną dieną leidžia su jumis?
– Ar jam pasisekė, tikriausiai reikėtų paklausti jo paties, bet bent jau man tai tikrai pasisekė. Kadangi dalyvaujame daugybėje veiklų, tai dažniausiai būname kartu ir, manau, kad keturkojui, kuris pagal savo prigimtį yra labai socialus, tai yra didelis džiaugsmas.
O be visų užsiėmimų, pamokų ir kitų veiklų, mes dar daugybę laiko leidžiame gamtoje. Kiekvieną rytą vakarą vykstame vaikščioti vis skirtingose pajūrio/pamario vietose: sutikti mus galima ankstyvais rytais ir vakarais mūsų kasdienybės žygiuose prie jūros, miškuose, laukuose, slėniuose, toli nuo miesto ir žmonių.
Aš manau, kad balansas tarp protinio darbo ir fizinio šuns aktyvumo poreikių yra labai svarbu. Todėl vienas kitą papildydami, mes laukinėjame kartu su miško žvėrimis, stebime kasdien kintančią gamtą ir mažiausiai keturias valandas per dieną skiriame tik tyliam mūsų buvimui gamtoje.
– Būna akimirkų, kai šuo pavargsta? Visada suktis tarp vaikų jau žmogui yra darbas ne iš lengvųjų. O kaip šunims?
– Žinoma, šuo pavargsta visai taip pat, kaip žmogus. Todėl jis turi laiko savo netrukdomam poilsiui, ilgiems pasivaikščiojimams gamtoje bei buvimo be žmonių laiką. Ir žinoma, visų susitikimų bei užsiėmimų laikas yra paskaičiuotas, atsižvelgiant į šuns galimybes bendrauti.
– Informacija visiems susidomėjusiems – kaip pakliūti į jūsų užsiėmimus?
– Visą informaciją apie susitikimus galima rasti el. svetainėje www.kkkc.lt arba feisbuke. Galite susisiekti ir su manimi asmeniškai.
