Knyga „Dievo vaikų planeta“ yra išleista su specialiai sukurtu atviruku „Pajausk“, atspausdintu Brailio raštu su regimomis bei liečiamomis iliustracijomis. Nors kol kas knyga yra pritaikyta regintiems vaikams, planuojama ateityje ją pritaikyti ir regėjimo negalios paliestiems vaikams.
Knyga jau sulaukė įvertinimo – konkurse „Klaipėdos knyga 2019“ gavo diplomą už neordinarinį apipavidalinimą ir žaismingą dizainą. Tai knygą iliustravusios dailininkės Kristinos Norvilaitės nuopelnas.
Besiruošdamas artėjančiai Vilniaus knygų mugei, kur pristatys savo naujausiąją knygą, Lietuvos policijos kapelionas, Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios kunigas A.Toliatas sutiko atsakyti ir į kelis 15min GYVENIMO klausimus.
– „Dievo vaikų planeta“ nėra pirmoji jūsų išleista knyga, tačiau pirmoji, skirta vaikams. Kaip jaučiatės, pasirodžius šiai knygai?
– Labai džiaugiuosi, kadangi ji pasieks mažuosius skaitytojus. Ir, aišku, ši knyga yra ypatinga, nes ateityje ji bus pritaikyta ir neregintiems vaikams.
Padėdami kitiems, dalydamiesi tuo, ką turime, augame patys.
– Minėjote, jog dažniausiai jums tenka bendrauti su vaikais, ruošiant juos Pirmajai komunijai. Jūsų akimis, ko suaugusieji gali iš vaikų pasimokyti?
– Manau, kad tokio paprastumo, tiesumo, nuoširdumo. Mes, suaugę, įvairiose situacijose dažnai nepasakome esminių dalykų ar to, ką iš tikrųjų galvojame. Tuo tarpu vaikai sako tiesiai šviesiai, ką galvoja. Be jokių diplomatiškumų, dirbtino mandagumo. Ir tame yra daug žavesio, šarmo.
Ir kada ruošiantis Pirmajai komunijai vyksta vaikiškos mišios, kai vaikai aiškina, kaip jie supranta Šventąjį raštą, ką išgirsta iš pamokslo – tos jų interpretacijos būna tokios originalios, kad net nepagalvotum apie tai. Vaikai yra tikri naujų idėjų generatoriai ir tai labai įdomu.
– Kartais sakoma, kad vaikai dar turi tą tyrumą, ko suaugę dažnai stokoja. Kaip manote, kodėl?
– Esu matęs tokią labai gražią karikatūrą, kur parodyta, kuo skiriasi suaugęs nuo vaiko. Tai vaikas pavaizduotas nedidele galva ir didele širdimi, o suaugęs – atvirkščiai.
Tai turbūt ta didelė širdis ir yra tai, kas išlaiko tyrumą, paverčia žvilgsnį tyru. O kol esi vaikas – tą didelę širdį daug lengviau išlaikyti.
Kai tu įlipi į kito batus – tai tampa ir tavąją patirtimi.
– Ateityje planuojate adaptuoti knygą ir neregintiems vaikams. Kaip manote, kas mūsų visuomenei padėtų dar labiau priimti tuos „kitokius“ vaikus – su negaliomis, sutrikimais?
– Suprantu, kodėl juos gali būti sunku priimti, kodėl tas priėmimas gali tapti iššūkiu. Bet, žinote, kada tu asmeniškai susipažįsti su žmogumi, paliestu negalios, kada pamatai pasaulį jo akimis – tai labai tave pakeičia. Kai tu įlipi į kito batus – tai tampa ir tavąją patirtimi.
Ir kuo daugiau tos patirties, kuo daugiau to bendravimo, susitikimo su, iš pirmo žvilgsnio, „kitokiu“ – tuo mažiau baimės ir nepriėmimo. Tada tie „kitokie“ tampa lygiai tokie pat savi, kaip ir kiti.
Lygiai taip pat ir knyga, apie kurią kalbame, turi misiją mažinti tą atskirtį, didinti vienas kito priėmimą. Ji sudaryta taip, kad ir regintys vaikai galėtų pajusti, kaip neregintieji jaučia knygą.
Mano požiūriu, atskirtis niekada nėra problemos sprendimas. Kiekvienas mūsų galėtų pagalvoti, kaip galime dar labiau įtraukti ir integruoti tuos vaikus, kad jie būtų mums artimi, o ne tolimi.
– Iš kur jūs pats semiatės stiprybės ir įkvėpimo, kad išliktumėte to šaltiniu kitiems žmonėms?
– Manau, kad kiekvieno žmogaus širdyje yra įrašytas giluminis poreikis padėti kitiems. Juk kiekvienas iš mūsų nesame šiame pasaulyje tik patys dėl savęs – mes esame čia dėl kitų.
Ir kai kažkam suteikiame džiaugsmą, nušvitimą, padedame save realizuoti, mes ir patys tampame labiau visaverčiai. Padėdami kitiems, dalydamiesi tuo, ką turime, augame patys.
Motina Teresė savo seserims sakydavo: „Negalvokite, kad vargšams jūsų reikia. Čia jums reikia vargšų, nes jie jumyse pažadina tai, kas jumyse yra geriausio ir gražiausio.“
Tai ta tarnystės, bendrystės dvasia, ieškojimas ir mus jungiančių tiltų statymas yra gyvybiškai svarbūs dalykai kiekvienam žmogui. Ir kai mes duodame, mes lygiai taip pat ir gauname. Gauname netgi daugiau nei duodame.
Tikiu, jog kiekvienas mūsų, kur bebūtume, galime tapti tuo stiprybės ir įkvėpimo šaltiniu – tiek savo darbe, tiek savo šeimoje, tiek visur kitur.
- Apie knygą „Dievo vaikų planeta“
Dievas vaikams sukūrė planetą ir norėjo, kad ji būtų pilna džiaugsmo bei gerumo. Nepagailėjo įvairiausių dovanų, jos pradžioje vaikus džiugino, bet vėliau viskas pasikeitė. Vaikai tapo pikti, nelaimingi ir gyvendami chaose sugriovė planetą, kurioje nebebuvo vietos net Kūrėjui.
Vieną dieną vaikai sutiko berniuką Jėzų. Jis savo pavyzdžiu atvėrė planetos gyventojams akis ir atskleidė dieviškų supergalių ir palaiminimų paslaptį.
Šiuolaikiškai kunigo A.Toliato parašyta ir dailininkės K.Norvilaitės iliustruota istorija pasakoja apie vaikų santykius ir draugystę, apie gebėjimą priimti skirtingus – „kitokius“ žmones. Apie tai, kaip dorovinės ir dvasinės vertybės keičia mūsų gyvenimus.
Ši knyga padės vaikams suprasti vieniems kitus ir mokys kurti draugiškus santykius. Istorija ne tik paskatins pamąstyti apie šalia esančius, bet ir suteiks progą visai šeimai pasikalbėti apie dvasines vertybes.
Naujienų portalas 15min 2020-aisiais metais remia ir globoja 24 nevyriausybines organizacijas ir gerumo iniciatyvas, kurios kasdieniais darbais prisideda prie taip reikalingų pokyčių mūsų šalyje.
Šios iniciatyvos ir organizacijos, tarp kurių yra ir Eglės Jokužytės socialinio verslo prekės ženklas „Taško istorija“ (knygos, suartinančios reginčiuosius ir neregius), tapo antrus metus organizuojamo 15min projekto „Šiemet buvau geras“ ambasadorėmis, o jų darbai ir gerieji pavyzdžiai bus viešinami visus metus portale.
Daugiau apie projektą „Šiemet buvau geras“ skaitykite ČIA.
