Hjustono universiteto mokslininkė Brene Brown bando paaiškinti, kodėl mums įdomiau domėtis ne savo, o įžymybių gyvenimu. Keletą metų ji universitete dėstė socialinį darbą, ir vienam seminarui siūlydavo įdomų savarankišką darbą: merginoms reikėdavo atsinešti mėgstamiausių žurnalų, o dėstytoja joms įteikdavo žirkles, klijus, kartono lapus ir paprašydavo per valandą suklijuoti savo idealios išvaizdos koliažą: drabužiai, šukuosena, aksesuarai, makiažas ir taip toliau – paveikslėlyje turėjo atsispindėti visa tai, kas jas įkvepia.
Pratimo esmė buvo parodyti, kaip greitai mes „sukarpome“ net idealias manekenes: vienoje patinka veidas, bet ne plaukų spalva, kitoje – gera figūra, bet neišraiškingas veidas – kuriame idealą, kuris neegzistuoja. Taip „sukarpome“ ir save, nes niekada nebūname patenkintos visuma.
Antras pratimas buvo toks: reikėjo žurnaluose surasti kuo labiau į save panašią moterį. Maždaug po penkiolikos minučių dauguma studenčių mesdavo darbą, nes niekaip negalėdavo rasti ko nors panašaus, o kitos rasdavo tik vieną kitą panašų bruožą.
Tada dėstytoja klausdavo: „Na, tai kur esate jūs? Pirkote žurnalus, nes jie jums patiko. Bet nieko panašaus į jus čia nėra.“ Ir tęsdavo: „Atsakymas paprastas. Mūsų ten nėra, nes mes tame popsiniame pasaulyje nieko nereiškiame. Ir kuo toliau jūs nuo idealo (ne tokia jauna, ne tokia graži, ne tokia populiari, ne tokia turtinga, ne tokia įtakinga), tuo mažiau jūs kažką reiškiate.“
Dauguma moterų skaudžiai išgyvena faktą, kad joms toli iki
populiarių, amžinai lieknų būtybių, kurios fotografuojamos žurnalams.
Vėliau Brene Brown paklausdavo studenčių, kaip jos jaučiasi, būdamos tarsi nematomos? Dauguma atsakydavo, kad tai joms sukelia kaltės jausmą: aš nežinoma, nes nepakankamai protinga, graži ar įdomi. Todėl dauguma moterų taip domisi įžymybėmis – joms įdomu, kas pagimdė, kas numetė svorio, kas nusipirko namą, kas kaip apsirengė, nes mums norisi gyventi taip, kaip jie ir jos, nes tada būsime arčiau idealo. Būsime kietos.
Bėda tik, kad siekis būti kieta nepraeina, pasibaigus paauglystei. Dauguma moterų skaudžiai išgyvena faktą, kad joms labai toli iki madingų, populiarių, amžinai lieknų būtybių, kurios fotografuojamos žurnalams.
TAIP PAT SKAITYKITE: „Mylėti save“: ką reiškia ši frazė?
Tiek moterys, tiek vyrai slapčia gėdijasi savo „nuobodaus, nereikšmingo gyvenimo“, o kai kurie dar jį nuolat lygina su gyvenimu tų, kuriuos mato televizijos laidose. Brown teigimu, masinės informacijos priemonės nėra realus gyvenimas, todėl paprastos, buitiškos ir gyvenimiškos situacijos nepapuola į žurnalus ir televiziją, paprastų žmonių realijos ten neatsispindi. Ciniškai kalbant, atrenkamos įžymybių istorijos, iš kurių galima uždirbti, tačiau dalis žmonių tokį pagražintą gyvenimą priima kaip tikrą.
Niekas nesusimąsto, kokią kainą už sėkmę moka įžymybės, nes mums rodoma tik gražioji jų gyvenimo pusė.
Brene Brown manymu, mūsų kultūroje visus nuolat lydi gėda ir baimė, joje nevertinami tylūs, darbštūs ir kuklūs žmonės, be to, tarp paprasto ir nuobodaus gyvenimo daugelis mintyse deda lygybės ženklą. Arba dar blogiau – pavadina jį beprasmišku. Niekas nesusimąsto, kokią kainą už sėkmę moka įžymybės, nes mums rodoma tik gražioji jų gyvenimo pusė. Iširusios santuokos, prarastas ryšys su vaikais, nuolatinis pervargimas, depresija, anoreksija, alkoholis ir narkotikai į gražų selebričių paveikslėlį netelpa.
Problema ta, kad dauguma mūsų nenorime būti savimi ir gyventi savo – laimingo – gyvenimo, bet kuriame iliuzijas, kaip turime atrodyti ir kuo būti. Mes suaugame su tomis iliuzijomis dar paauglystėje ir niekaip negalime jų atsikratyti. Ir jos tampa mūsų kalėjimu...
