Tačiau leisdami sau nieko neveikti ir nejausdami sąžinės priekaištų, galite sulaukti netikėtai malonių rezultatų. Mums atrodo, kad norėdami ko nors pasiekti ir būti sėkmingi, turime visada būti užsiėmę, kurti planus, sugalvoti ką nors naujo. Tiesa ta, kad užsiėmimas ir sėkmė nėra tapatūs dalykai.
Tinklaraštininkas, JotForm įkūrėjas ir direktorius Aytekinas Tankas atskleidžia, kad nieko neveikimas gali būti naudingas: „Noriu pasakyti, kad būti visą laiką užsiėmusiu – nėra gera idėja. Ir nėra gera idėja rinktis darbus ir užsiėmimą vietoj to, kad pagalvotumėte apie savo problemas ir jų sprendimo būdus bei galimybes, kurias turite.“
Nbcnews.com jis išskiria keturias priežastis, kaip žmonės švaisto laiką būdami užsiėmę, ir pataria, ką jie turėtų daryti vietoj to.
Užsiėmę žmonės nenori susidoroti su rimtomis problemomis
Tokie žmonės, pasak A.Tanko, paskęsta mažose problemose užuot ėmęsi didelių problemų, kurios juos skandina. Ignoruoti dideles problemas yra didelė klaida.
„Tai yra taip lengva – viską nustumti į šoną pasiteisinimu, kad esate užsiėmę darbe“, – teigia A.Tankas. Jis pateikia savo pavyzdį, kaip įkurdamas kompaniją visiškai paskendo darbe, be to, negalėjo sportuoti dėl sužeisto kelio, todėl priaugo svorio, o sveikata suprastėjo. Vyras suprato, kad taip negali tęstis, todėl pasisamdė asmeninį trenerį ir pradėjo vėl sportuoti.
„Tai tapo įpročiu, kad ir koks būčiau užsiėmęs, ir šiandien esu kur kas sveikesnis nei palyginti su tais laikais, kai nesportavau“, – sako A.Tankas.
Užsiėmę žmonės kenčia nuo „užimtumo – kaip garbės įrodymo“ sindromo
Kaip pastebi tinklaraštininkas, mūsų moderni visuomenė užimtumą vertina kaip garbės įrodymą ir ženklą. „Žmonės nori būti darbe matomi kaip labai užsiėmę, kad jų vadovas galvotų, jog jie atiduoda darbui viską, ką gali. O namuose esate užsiėmę, kad partneris matytų, jog dalinatės atsakomybe vienodai“, – teigia vyras.
A.Tankas sako, kad būdami užsiėmę galime nepamatyti ir kitų svarbių dalykų: „Manau, viena iš priežasčių, kodėl žmonės taip elgiasi, yra tai, kad jie jaučiasi nenusipelnę to, ką turi. Todėl visais būdais, šiuo atveju užimtumu, aktyvia veikla bando įrodyti sau ir kitiems, ką gali.“ Sprendimas gali būti toks – susifokusuokite į aukštus prioritetus, o ne į smulkias problemas.
Užsiėmę žmonės mano darantys progresą tik tada, kai yra užsiėmę
A.Tanko nuomone, užsiėmę žmonės galvoja, kad tik kažką darydami jie progresuoja. Tačiau tai ne visada progresas – nebent dirbate su prioritetiniais darbais. Tad užuot užsiėmę smulkiais darbais, turėtumėte savęs paklausti – kokią didelę problemą turiu išspręsti dabar pat?
Galbūt tai šeima, sveikata ar didelis projektas, tačiau turite atmesti į šoną visas smulkmenas ir stoti į kovą su esminiais dalykais. „Turite padaryti pauzę ir pagalvoti, kaip išspręsti jus ribojančius dalykus. Kartais atsakymas ateina nieko neveikiant“, – teigia A.Tankas ir viską iliustruoja pavyzdžiu, kai didelę problemą, kuri kamavo keletą mėnesių, išsprendė su bendradarbiais tiesiog vykdamas į vestuves linksmintis.
Užsiėmę žmonės tampa priklausomi nuo buvimo užsiėmusiais
A.Tankas pastebi, kad jo darbuotojai pernelyg švaisto laiką būdami užsiėmusiais: „Aš matau tiek daug žmonių, kurie ateina dirbti į mūsų kompaniją, kurie yra tiesiog priklausomi nuo nuolatinės veiklos ir aš turiu pasakyti: Liaukis dirbti naktį. Liaukis naktį siuntinėti elektroninius laiškus, nes tai tau kenkia.“
Įmonės direktorius pabrėžia, kad tai patyrė ir pats, pavyzdžiui, savaitgaliais būdavo įnikęs į telefoną ar naujus laiškus, užuot skyręs dėmesį žmonai ir dviem vaikams.
„Kai žmona paklausė, kodėl aš nuolat naršau telefone, nusprendžiau, kad savaitgaliais vertėtų išjungti internetą – ir šios taisyklės laikausi. Tai padėjo man sukurti geresnius santykius su žmona ir vaikais. Supratau, kad laiko sau ir šeimai skyrimas yra svarbus, o užimtumas nėra tolygus sėkmei“, – prisipažįsta tinklaraštininkas.
Jis priduria, kad labai svarbu, ką jūs dirbate ir kaip – susidorojate su dideliais prioritetais ar kaip tik juos nustumiate į šoną, kadangi tik teisingai paskirstant laiką ir prioritetus galima atrasti sėkmę.
