Vidas Bizauskas, juvelyras:
Dabar klausau daug vinilo. Pesimizmo kažkiek išlenda, bet stengiuosi jį nustumti į šoną, kad nekaraliautų.
Dabar nėra tiek darbo, kad nebūtų kada pavalgyti. Ir anksčiau į kavines, restoranus eidavau tik retkarčiais. Klaipėdoje nedaug vietų, kur galėtum skaniai pavalgyti, o Vilnius turi be galo daug, nes jame gyvena suvažiavusi visa Lietuva.
Geriau pavartyti kulinarijos knygą ir gamintis patiems. Pirmiausia turi susipažinti su abėcėle. Kai jau žinai, kokios žolelės prie ko dera, tada gali pradėti eksperimentuoti.
Iki šiol nežinojau, kad jautienoje yra toks raumuo kaip diafragma, kuris, pasirodo, labai skanus. Turiu kelis firminius patiekalus. Vienas iš jų šiupininė. Kartą mane televizijos žurnalistai filmavo, kai namie viriau šiupininę. Po kurio laiko susitikau operatorių, jis man sako: „Aš pavargau dalinti įrašus su jūsų verdama sriuba.“ Kitas patiekalas – itališkas stufato: labai ilgai troškinama jautiena ketaus ar moliniame inde, įkištame į karštą krosnį, kol ji atvėsta. Jeigu žmona turi laiko, mes viską darome kartu, jeigu ne, aš gaminu vienas.
Į parduotuvę einame labai atsargiai, dabar, kai užsikrėtimų daugiau, naudojamės maisto pristatymo į namus paslauga.
Ramunė Bandzienė, televizijos žurnalistė:
Esu gyva kava ir darbu. Per karantiną dirbu dar daugiau, pomėgiams nelieka laiko. Kol kas dar nesutikau pašnekovų, kurie sirgtų, ir, žinoma, saugausi. Mikrofoną dedu ant stovo, atsitraukiu gana toli nuo pašnekovo.
Mane karantinas privertė gyventi labai nedrausmingai. Esu iš tų žmonių, kurie pusryčių nevalgo. Kadangi kavinės, barai uždaryti, tenka kentėti iki vakaro, o tada prisikemšu. Pavydžiu tiems žmonėms, kurie sugeba kažką atsinešti iš namų. Pati nemėgstu gaminti. Per pirmąjį karantiną gal kelis kartus buvau atsinešusi, buvo gerai, bet paskui vėl atsipalaidavau. Kavos prisigeriu per dieną.
COVID-19 mus išmokė ieškoti gražių dalykų. Pastebėjau, kad per karantiną žmonės nori gerų emocijų. Jiems patiko reportažas apie kerintį mišką, kuris iš paukščio skrydžio atrodo tarsi būtų išpaišytas rutuliais, arba apie tai, kaip višta globojo keturis kačiukus. Pastarasis peržiūrų sulaukė tiek, kiek joks politinis šou nesurenka.
Vaida Raugelė, verslininkė, politikė:
Atradau namus. Iki eklerų man dar toli, bet pyragus kepu. Šių metų atradimas – vokiškas obuolių pyragas. Pirmą kartą kepiau moliūgų ir varškės pyragą, apskritai pirmą kartą gaminau iš moliūgų. Ir iš cukinijų atradau labai daug skanių patiekalų. Ypač skanus cukinijų šokoladinis pyragas.
Dar vienas mano atradimas – rožių rūšys. Jau ne vieną jų išbandžiau. Šiandien nusiskyniau paskutinius alstromerijos žiedus. Neįtikėtina: lapkritis, o jos dar žydi. Susistatėme naujas lentynas ir iš dėžių krauname knygas. Norisi paskaityti poezijos. Daug metų to nedariau, nes neturėjau tam laiko. Pagaliau po kelerių metų susidėjau į rėmelius nuotraukas.
Darbų, žinoma, daugiau: nuotoliniai posėdžiai, tempas, nauji iššūkiai. Daug atiduodi energijos politiniams, visuomenėje svarbiems dalykams, bet kokią pridėtinę vertę tai sukuria?
Aš labai retai pietauju kavinėse, tad didelio nuostolio, kad jos uždarytos, nejaučiu. Suprantu, sambūriai kažkam didelis praradimas, bet aš nebuvau jų didelė mėgėja.
Daina Kaveckienė, verslininkė:
es visi jaučiamės kaip kare. Tik jame priešas matomas, o pas mus ne: niekada nežinai, kokį įsakymą gausi. Turbūt versle, ypač viešojo maitinimo sferoje, per karantiną būna dar daugiau darbo nei ramiu laikotarpiu. Galų gale daugiau visokių įsakymų, daugiau atsakomybės. Viskas dabar yra kitaip. Stengiuosi priimti tokią situaciją, kokia ji yra.
Ieškome sprendimų, kad ir įmonė, ir darbuotojai smarkiai nenukentėtų. Bandysime tęsti darbą toliau, gaminti maistą išsinešti.
Aišku, kad daug savęs atiduodi darbui, bet jeigu neduosi savo mintims jokio poilsio, nieko nepavyks padaryti. Šiuo laikotarpiu daugiau gaminu namuose ir skaitau knygas.
Aistė Stasiulienė, verslininkė:
Pradėjau tapyti. Intensyviau tai darau jau gerą pusmetį. Esu iš menininkų šeimos, vaikystėje lankiau dailės mokyklą. Tapydama galiu ir nervus apraminti, ir pabūti su savimi. Mano paveiksluose dažniausiai siluetai ir gamta.
Visą laiką turėjau tokį polinkį, bet visiškai neturėjau laiko: du barai, daug darbo. Per pirmą bangą organizavome nemokamą medikų maitinimą, šį kartą, atrodo, nepavyks. Dabar užsidarome, palikome tik maisto išvežimą. Klientų sumažėjo žymiai, mums nieko gero, bet optimizmo neprarandame. Atrandi įvairių dalykų, iš kurių galima uždirbti pinigų, apie kuriuos anksčiau net nepagalvodavai. Tapybos nemesiu ir per antrą bangą, manau, dar labiau išplėtosiu. Ką čia beveiksi, darbų nebus, tai tapysime ir lauksime gerų laikų.
Adomas Zubė, radijo prodiuseris, žurnalistas:
Mano jausmuose atsirado daug gedėjimo. Gedėjau to buvusio pasaulio, neįvykusių, nutrauktų, atšauktų dalykų. Labai nemažai skaičiau apie gedulą. Per pirmą karantiną gyvenau Vilniuje ir teko daug laiko praleisti vienam. Įgyvendinome radijo projektą „Garsų terapija“, kuris fiksavo žmonių būsenas karantino metu.
Toje laidoje mes daug kalbėjome apie gedėjimą. Pradėjau galvoti ir apie savo būseną. Iš pradžių labai norėjosi išeiti į lauką, o paskui pajutau, kad man ir nebesinori niekur eiti. Būdavo savaičių, kad niekur neišeidavau ir to nepastebėdavau. Maisto būdavau prisipirkęs kelioms savaitėms. Man pasisekė, kad buvau dideliame bute, galėjau pavaikščioti ratais pirmyn atgal.
Iki tol maisto negamindavau, imdavau visokį šlamštą išsinešti ir valgydavau mieste. O kai užsidariau vienas, pradėjau kepti visokias picas, darydavau lazanijas.
Dabar pagalvojau, kad nėra didelio skirtumo kur dirbti, nes vis tiek su pašnekovais negali susitikti, tai grįžau pas tėvus į Klaipėdą. Dabar nesu vienas, smagiau, nors erdvės kartais trūksta. Ačiū Dievui, Klaipėdoje turiu studiją, į kurią galiu nueiti ir ten atrasti tylos. Tas labai padeda. Dabar nebegaminu, bet žinau, kad manyje yra ta slapta energija.
