 |
| LGGD nuotr./Marta „Grindoje“ |
Dažnai savęs klausiu, ar gali gyvūnas atsakyti už visuomenės klaidas? Ar jis kaltas, kad dabar krizė, ar jis kaltas, kad jo šeimininkas neturi nuotaikos? Manau, kad ne. Negaliu pateisinti tų žmonių, kurie įvairiais būdais atsikrato savo augintinių. Galiu pasakyti tik viena, kad taip daryti yra nuodėmė, už kurią reikės atsakyti prieš Dievą. Ir noriu pabrėžti, kad suaugęs žmogus, išvarydamas savo gyvūną likimo valiai į gatvę arba atveždamas jį į „Grindą“, kur jis bus sunaikintas, neturi širdies, orumo, sąžinės ir rodo blogą pavyzdį savo vaikams ir anūkams.
Noriu pasakyti gerą mintį: „Tie, kurie išstumia iš užuojautos ir gailesčio pastogės bet kokį Dievo tvarinį, taip pasielgs ir su savo aplinkiniais...“ – taip rašė Romos katalikų vienuolis šv. Pranciškus iš Asyžiaus.
Po kelių dienų Marta pradėjo atsigauti. Taip šaunu buvo matyti, kaip ji tapo linksmesnė, judresnė. Ji buvo tokia draugiška, graži, panaši į pudeliuką, bet tik labai labai mažą.Aš žemai lenkiu galvą prieš tuos žmonės, kurie įvairiais būdais padeda nuskriaustiems likimo keturkojams. Labai noriu padėkoti visuomeninėms organizacijoms „Lesė“, „Sos gyvūnai“, kurios gatvėse nepalieka beglobiuko likimo valiai, ir „Gyvybės vagonėliams“, kurie neseniai pradėjo savo veiklą „Grindos“ teritorijoje.
Aš irgi atvažiuoju į „Gyvybes vagonėlius“ padėti sutvarkyti vagonėlį katuliams arba pasivaikščioti su šuniukais ir galiu pasakyti, kad jaučiu didelį pasitenkinimą ir malonumą bendraudama su gyvūnais. Noriu paraginti Vilniaus jaunimą geriems darbams. Juk gera daryti visada malonu. Atvažiuok į L.Giros g. 131 ir tapk „Gyvybės vagonėlių“ savanoriu. O dabar noriu papasakoti vieną įvykį, kuris įstrigo mano širdy.
Norėjau padaryti gerą darbą – išgelbėti iš „Grindos“ vieną nelaimėlį. Namie aš turiu 3 nelaimėlius: 2 šuniukus ir katiną, bet jie paimti iš gatvės, o ne iš „Grindos“. Susitariau su draugu, kad tapsim laikini globėjai kokio nors vieno šuniuko. Reikėjo išsirinkti šuniuką. Mūsų žvilgsnį patraukė vienos kalytės, kuri kitą dieną galėjo būti užmigdyta, istorija.
Atsimenu tą dieną, kai atvažiavom į „Grindą“ jos pasiimti. Tai buvo kovo 8-oji. Nors buvo ir sniego, bet švietė saulė. Tai buvo geriausia diena, nes galėjom pagelbėti dar vienai mirtininkei. Tai buvo maža pilka kalytė, kuri buvo rasta gatvėje ir atvežta į „Grindą“. Ji buvo išsekusi, purvina, susivėlusi, turinti augliuką krūtinės srityje. Tikėtina, kad katino dydžio, garbanota kalytė tikrai visus nugyventus metus turėjo namus, tik jau niekada nesužinosime, ar ja senatvėje atsikratė, ar ji kažkokiu būdu pasiklydo. „Grindoje“ gavo numerį ir ilgas dienas sėdėjo kamputyje, laukdama savo tolesnio nuosprendžio.
 |
| LGGD nuotr./Marta su globėja |
Ir štai atėjo ta laukta minutė. Labai jaudinausi. Norėjau greičiau pasiimti kalytę ir bėgti kur kojos neša, į tolesnį gyvenimą. Ir štai matau darbuotoją, kuri atnešė mažą kalytę ant rankų, tokią išsigandusią, drebančią. Pasiėmiau aš ją ant rankų ir priglaudžiau prie savęs, kad nedrebėtų. Ir dar kartą į ją pažiūrėjau. Ji tokia maža, tokia trapi ir kaip ji galėjo atsidurti tokioje įstaigoje, kur klaidžioja mirtis? Aš ją pamilau nuo tos pirmos akimirkos, kai pamačiau. Kokia ji miela, tiesiog coliukė. „Grindos“ darbuotojai buvo geranoriški, viską papasakojo apie jos sveikatos būklę ir palinkėjo sėkmės. Iš „Grindos“ ėjo pati, dairydamasi, kas vyksta aplinkui. Namie ją išmaudėme, apkirpome nagučius ir, svarbiausia, davėm jai vardą – Marta.
Po kelių dienų Marta pradėjo atsigauti. Taip šaunu buvo matyti, kaip ji tapo linksmesnė, judresnė. Ji buvo tokia draugiška, graži, panaši į pudeliuką, bet tik labai labai mažą. Pasitikdama mane ji vizgindavo savo mažyte uodegyte, stengdavosi atsisėsti šalia, vaikščiodavo iš paskos ir iš visų jėgų stengėsi gyventi.
 |
| LGGD nuotr./Marta savo būdelėje |
Martai buvo apie 10 metų, svėrė ji 3,6 kg, jos ūgis buvo 20–25 cm. Kai aš ją kalbindavau, ji pakeldavo galvelę ir labai meiliai į mane žiūrėdavo. Labai mėgo saldumynus. Mėgdavo sėdėti man ant kelių.
Apsilankėme pas gydytoją tam, kad sužinotume, ar ji nekenčia skausmo, ar gali dar nugyventi jai turbūt nelabai ilgą teskirtą gyvenimo atkarpą, ar galima daryti augliuko šalinimo operaciją. Paaiškėjo, kad kalytė, nors ir turi augliuką bei yra garbaus amžiaus, gali kokybiškai ir be skausmo gyventi toliau iki natūralios mirties. Veterinarė patarė, kad geriau tegul gyvena šunelė su augliu, nes jos širdelė gali neatlaikyti operacijos.
 |
| LGGD nuotr./Marta |
Aš jau apsidžiaugiau, kad augliukas jai netrukdo, kad Marta dar pagyvens ir padžiugins mus. Geri žmonės jai padovanojo rūbelių, mažą pavadėlį su antkakliu, aš nupirkau Martai indelius, iš dėžės padarėm jai namuką. Ir taip buvo gera. Tačiau vieną dieną Marta eidama nugriuvo, bet atsigavo ir vėl buvo viskas gerai. Mes pagalvojome, kad Marta pavargo. Bet kai ji dar kartą nugriuvo ir kelioms sekundėms prarado sąmonę, kitą dieną nuvežėm ją pas gerąją veterinarijos gydytoją Birutę. Apžiūrėjus Martą paaiškėjo, kad jai širdies nepakankamumas, kad jai su vienu inkstu negerai. Martai išrašė vaistų dėl širdutės.
Nuo to apsilankymo ji pagyveno dar 4 dienas. Marta mirė kovo 31 dieną. Tą dieną mes važiavom pas veterinarę, bet nespėjom. Liko keli žingsniai, bet Martos širdelė neišlaikė. Marta mirė man ant rankų, paskutinį kartą pažiūrėdama į mane, lyg atsisveikindama. Mirties dieną švietė saulė, kaip ir tą dieną, kai ją pasiėmėm iš „Grindos“. Viduje tokia tuštuma ir labai skaudu. Skaudu, kad tokia mažuliukė mergytė, ir tiek jai reikėjo kentėti. Visa tai rašydama negaliu sulaikyti ašarų. Taip ir nesuprantu, už ką jos atsisakė. Labai liūdna, kad Martos gyvenimas po „Grindos“ buvo toks trumputis. Aš taip norėjau ir tikėjau kad Marta gyvens ilgai ir laimingai. Šita maža pilka šunytė visada liks mano širdy.
