Kiekvienas vyras yra šiek tiek maniakas, turintis hobį ar savo ritualą. Kai kas domisi ugniniu vandeniu, nuspalvinančiu kasdienybės pilką rutiną, kai kas gyvena tik dėl penktadieninio vakarėlio klube, kai kas spardo kamuolį futbolo aikštėje su vaikystės draugais, o dar kai kas sėdi prie Nemuno ar šiaip kokios balos, tikėdamas ištraukti bent jau pūgžlį. Yra dar ir taikūs medžiotojai, ne, ne tie su „muilinėm“, o tie, kurie ankstų, lietingą rytą budi Antakalny ar Kauno urmo bazėse ir laukia. Laukia vinilų.
Laukia, kada laimikis pats ateis jiems į rankas. Paieška ir laukimas – labiausiai jaudinantis momentas šioje medžioklėje. Po kelerių metų iš paprasto medžiotojo tampama jėgeriu.
Edisonas, Kro, Berlineris
Logiška, jog vinilinių plokštelių istorija neatsiejamai susijusi su garsą atkuriančios aparatūros vystymusi. 1877 m. jaunas mokslininkas Thomas Edisonas užpatentavo savo išradimą – fonografą, įrenginį, leidžiantį įrašyti ir atkurti garsą. Galima įsivaizduoti jo džiaugsmą, kai eksperimentas – įrašyti per ruporą skambantį balsą ant aliuminio folijos – pavyko. Tada tai buvo iš tiesų fantastiškas atradimas. O juk jauną mokslininką į pažangą stūmė paprastas smalsumas! Dar dirbdamas telegrafe jis pastebėjo, kad nuskaitantys informaciją aparato kontaktai, slysdami per perforacinės juostos skylutes, skleidžia skirtingų aukščių garsus.
Tais pačiais metais šioje Didžiosios Balos pusėje prancūzų poetas ir išradėjas Charles'is Cros, padavė Prancūzijos mokslų akademijai paraišką savo išradimui, panašiam į tą, prie kurio tuo pačiu metu dirbo Edisonas. Tačiau į paraišką niekas neatkreipė dėmesio ir ji pragulėjo stalčiuje iki gruodžio, kai atėjo žinia apie Edisono atradimą. Nesigilinant į smulkmenas reikia pripažinti, kad Cros metodas buvo techniškai pažangesnis.
Praėjo dar dešimt metų, kol pagaliau amerikiečių išradėjas Emilis Berlineris, remdamasis jau žinomais Edisono ir Cros atradimais, pasiūlė naują įrašymo ir atkūrimo metodą ir užpatentavo rekorderį bei gramofoną. Būtent Berlineris pasiūlė garso informacijos nešėjui suteikti apvalią disko formą. Pirmi diskų pavyzdžiai buvo gaminami iš ebonito. Vėliau diskai buvo gaminami iš celiulioido, kaučiuko bei iš... vabzdžių-parazitų išskyrų. Ši reta medžiaga, vadinama šelaku, buvo naudojama plokštelių gamyboje XX a. pradžioje, bet dėl trapumo jos greitai atsisakyta.
Po Antrojo pasaulinio karo pasaulį pagaliau išvydo vinilinės plokštelės, liaudyje vadinamos „ilgai grojančiomis“. Šių plokštelių skambėjimo trukmė buvo ilgesnė už jų pirmtakų. 1948 m. kompanija „Columbia“, užimanti lyderio vietą plokštelių gamyboje, panaudojo naują įrašymo technologiją ir taip padidino disko skambėjimo laiką iki 30 minučių.
Nenorėdama atsilikti, konkuruojanti firma RCA išleido nedūžtančią plokštelę. Ją galėjai mėtyti į sieną, tik reikėjo staigiai pasitraukti, nes ji kaip bumerangas grįždavo atgalios... Šis produktas buvo 175 mm dydžio ir skriejo 78 apsisukimų per minutę greičiu. Tokios plokštelės buvo skirtos muzikiniams automatams „Jukebox“, labai išpopuliarėjusiems Amerikoje. Jų dar ir dabar galima aptikti Amerikos baruose ir Londono pub'uose.
Be vinilinių diskų, buvo galima įsigyti ir popierinių! Jei tais laikais turėjote draugų Lenkijoje, galėjote Kalėdų proga gauti atviruką su Bingo Crosby dainos įrašu. O jei pasisekdavo, gaudavai net „The Beatles“ įrašą.
Esu matęs „plokšteles“, įrašytas ant... rentgeno nuotraukų. Žmogaus kaulų rinkinys lengvai šokiruodavo, bet turėdavai galimybę išgirsti sovietinės cenzūros uždraustą Elvio Presley arba Little Richardo rokenrolą. Tokia muzika buvo uždrausta ir, savaime suprantama, nebuvo publikuojama ar įvežama. Tačiau per „geležinę uždangą“ ši produkcija nedideliais kiekiais prasiskverbdavo diplomatų, artistų ir jūreivių lagaminuose. Muzikos mėgėjui šios brangenybės kainavo tuometinio studento stipendiją arba pusę eilinio komunizmo statytojo algos.
Be vinilinių diskų, buvo galima įsigyti ir popierinių! Jei tais laikais turėjote draugų Lenkijoje, galėjote Kalėdų proga gauti atviruką su Bingo Crosby dainos įrašu. O jei pasisekdavo, gaudavai net „The Beatles“ įrašą.
Juodasis auksas
Aš toks senas, kad prisimenu tuos laikus, kai visi aplinkui isteriškai pirko kasetinius „getoblasterius“ ir paprastesnius japonų CD-plejerius, be sąžinės graužimo išmesdami griozdiškas plokštelių kolekcijas į šiukšliadėžes. Blizgantys juodi diskai voliodavosi ant žemės, jais žaidė vaikai, ant jų pjaustydavo užkandą ir lašinius, auksarankiai darydavo iš jų įvairius daiktus. Mačiau iš Stasio Povilaičio plokštelės padarytą dailų laikrodį.
Vakaruose, kaip paprastai, situacija buvo visiškai kitokia: žmonės pirko stereosistemas, vinilai stovėjo lentynose (blogiausiu atveju, buvo ištremiami į rūsį) ir laukė savo valandos. Kartu su kas trečiu CD leidimu buvo išleidžiamas vinilas, DJ-ai ir toliau grojo muziką iš vinilinių plokštelių. Kai rinka susitraukė, vinilinių plokštelių industrija buvo palaikoma mažų entuziastų grupelių bei visiškai pamišusių ypatų, ieškančių pasakiškai raritetinių laimikių.
Jie naršė atokiausius žemės rutulio kampelius, ieškodami ekstravagantiškų retenybių, apie kurias mažai kas girdėjo ir žinojo, nors jau buvo aišku, kad bastytis po svietą ir ieškoti plokštelių nėra prasmės – juodojo aukso ieškotojai jau spėjo išvežti visus originalius „firstpress“ albumų leidimus. Iš Mozambiko taip pat.
Hosanna! Vinilas prisikėlė!
Klausimas, ar šiandien susidomėjimas vinilinėmis plokštelėmis toks aktualus, yra daugiau abstraktaus pobūdžio. Jį reikėtų formuluoti kitaip: ar man pačiam domėjimasis vinilu reikalingas? Ir kam? Publiką, besidominčią vinilais ir juos perkančią, sunku apibūdinti kaip vieningą socialinę grupę. Mat meilė vinilui vienija labai skirtingus žmones. Juos galima būtų suskirstyti į dvi grupes. Pirmai grupei priskirčiau didelį stažą turinčius ir nieko, išskyrus vinilą, nepriimančius kolekcionierius.
Publiką, besidominčią vinilais ir juos perkančią, sunku apibūdinti kaip vieningą socialinę grupę. Mat meilė vinilui vienija labai skirtingus žmones.
Šių vinilo aistruolių vertybių skalė susiformavo seniai ir visam laikui. Jie daug matė savo gyvenime. Tai nejauni vyrukai, panašūs į Dostojevskio personažus, ir bendrauti su jais baisoka. Jie turi savo supratimą apie muziką ir jos privalumus. Jie tiksliai žino, kuriais metais ir kokia firma išleido bet kurios grupės albumą. Juos galima pamatyti Lietuvoje, „blusturgiuose“ arba ten, kur susirenka vinilinių plokštelių kolekcionieriai. Juos sutiksi Vokietijoje plokštelių biržose – „Plattenbörsen“, Londono „charity“ parduotuvėse ir Amerikoje tose vietose, kur vyksta „garage sale“.
Kita grupė – žmonės, tik pradedantys klausytis vinilo, arba tie, kurie po ilgos pertraukos nusivylė CD formato diskais ir grįžo prie seno gero vinilo. Jie perka chaotiškai ir jiems nesvarbu, ką pirkti – norisi klausytis bet kokio stiliaus muzikos.
Jie nieko nežino ir nenori žinoti apie retus diskus ir originalius leidimus. Jiems norisi paklausyti vinilinės plokštelės, ot šiaip, įdomumo dėlei. Yra ir visiškų naujokų: kartą man paskambino pažįstamas ir paprašė patarti, nuo ko jo anūkėliui pradėti rinkti vinilų kolekciją. Anūkas girdėjo senelio pasakojimą apie kadaise populiarias vinilines plokšteles. Patariau pradėti nuo klasikos – „The Beatles“. Po kiek laiko sužinojau, kad anūkas pradėjo taupyti pinigėlius kolekcijai rinkti. Tuomet supratau, kad vinilas nemirs.
Analoginiai narkotikai
Plokštelės visada turėjo savo kainą, ypač mūsų cenzūros nualintoje šalyje, inkorporuotoje į „broliškų tautų“ darinį. Tais laikais vadinamųjų „farcovščikų“ kasta. Iš jų už nerealią kainą, lygią paprasto inžinieriaus algai, galima buvo nusipirkti užsienietiškų vinilų. Šiandien šie žmonės „gyvena“ internete ir prekiauja plokštelėmis per „Amazon“, „eBay“ ir panašius taškus.
Jų veikimo principas paprastas: pavyzdžiui, leidybinė kompanija ruošiasi išleisti naują „Pink Floyd“ muzikanto Rogerio Waterso albumą. Paprastai prieš kelis mėnesius iki disko pasirodymo jį pateikia išankstinei prekybai, tad jūs ramia dūšia galite palikti paraišką ir užsakyti norimą kiekį sau. Jeigu jūs nespėjote paduoti paraiškos arba nusipirkti albumo per mėnesį nuo oficialios išleidimo datos, tai rizikuojate nebesuspėti jo nusipirkti už fiksuotą kainą.
Paprastai vinilas išleidžiamas nedideliu tiražu ir sandėlis greitai ištuštėja. Taigi „nespėjau, bet labai norėjau“ atveju nusipirkti albumą bus problemiška ir piniginė dėl to kentės.
Lieka laukti papildomo tiražo, arba sulaukti naujo to paties albumo perleidimo po kelerių metų. Arba naršyti „eBay“, kur kainos dešimteriopai didesnės už pradinę. Supirkinėtojai puikiai išmano kainodarą ir seka visas naujienas, tad iškart užsako kelis albumo egzempliorius ir akimirksniu diskus pateikia parduoti. Dvigubai brangiau. Jeigu diskas neišpakuotas, autentiškoje pakuotėje, jo kaina kas mėnesį automatiškai auga.
Terminus, kuriais įvertinamas vinilas, reikia žinoti, tačiau šiandien mes apie juos nekalbėsim. Jeigu jūs norit sužinoti apie savo vinilą kuo daugiau (ir, žinoma, kainą), yra daug internetinių svetainių, kurios tuo užsiima. Žinant albumo išleidimo metus ir šalį, kurioje jis pagamintas, jūs lengvai galit sužinoti plokštelės istoriją. Jeigu savo kelyje sutiksite žmogų, kuris jums pradės ilgą pasakojimą apie „first press“, „originalus“ ir kt., būkite su juo atsargus. Tai pavojinga vinilofilų veislė. Jūs rizikuojate likti be vakarienės (geriausiu atveju).
Kas geriau?
Kaip skamba vinilas? Taip, jis skamba geriau už kompaktinį diską, bet ginčai apie tai nesibaigia ir šiandien. Šios kalbos kompaktinių diskų mėgėjų neįtikina. Beje, ne paslaptis, jog yra vinilų, kurie skamba visai neįdomiai – lėkštai ir blankiai. Tačiau daugeliu atvejų senos vinilinės plokštelės, pavyzdžiui, su 6–7 dešimtmečio džiazo muzikos įrašais, šiuolaikinei išlavintai ausiai skamba tiesiog nuostabiai.
O kaip meniškai buvo apipavidalinami vinilinių plokštelių vokai! Geriausi fotografai, dailininkai ir dizaineriai su ypatinga meile ir kruopštumu kurdavo plokštelių vokus. Kiekvienas piešinys ar fotografija turėjo savo, kartais net užkoduotą, prasmę.
Stormas Thorgersonas, Andy Warholas, Rogeris Deanas, Michaelas Cooperis – be jų ir daugelio kitų „Pink Floyd“, „Yes“, „Rolling Stones“ ir kiti albumai būtų praradę daug savo emocinio užtaiso. Pamenat „Bitlų“ garsųjį „Seržantą Pipirą“? Viduje buvo posteris, kurį iškirpus galėjai pasigaminti ženkliuką – „blyną“, populiarų tarp hipių.
Kaip skamba vinilas? Taip, jis skamba geriau už kompaktinį diską, bet ginčai apie tai nesibaigia ir šiandien.
Arba „Jethro Tull“ albumas „Stand Up“, kurį atskleidus Johnas Andersonas ir Co atsistodavo prieš tave. O skandalingas, davatkų prakeiktas ir cenzūros uždraustas Jimio Hendrixo „Electric Ladyland“ plokštelės viršelis? Kompaktinis diskas to neturi: ar įmanoma mažoje dėžutėje įgyvendinti rimto menininko idėjas? Buvo bandoma klausytoją sudominti vidiniais spalvingais bukletais. Na ir kas? Paimkit į rankas „Bitlų“ albumą „Magical Mystery Tour“ ir atsiverskit – visa knygelė su puikiom nuotraukom iš filmo ir net komiksu tikrai patrauks jūsų dėmesį. Ir tokių pavyzdžių galima pateikti labai daug.
Coda
Yra ypatinga „melomanų“ rūšis, kurie perka brangią aparatūrą, kad „pagautų“ idealų garsą. Bet, man regis, jie klausosi ne muzikos, o savo brangios aparatūros. Netgi nebūtina klausytis – svarbu turėti. Manęs kalbos apie „šiltą lempinį garsą“ nejaudina ir diskusijose šia tema aš nedalyvauju. Taip, vinilas skamba tikrai geriau nei kompaktas ar parsiųstas iš interneto platybių mp3, bet aš tikrai žinau, kad perku vinilą ne tik dėl garso. Kaip ir knygų pirkimas ne visada susijęs su skaitymu, taip ir plokštelių pirkimas nebūtinai susijęs su klausymusi. Mano lentynose stovi diskai, kurių aš klausausi gal tik kartą per metus, ir vinilai, kuriuos aš „užjoju“ iki skylių. Man malonu, kad jie yra, ir mano senukas grotuvas „Akai“ klausosi jų kartu su manim.
