Pagrindinė to priežastis greičiausiai yra nepaprastai didelis ir staigus gerovės augimas, iš jo kylantys dideli skirtumai tarp žmonių, milžiniškas informacijos prieinamumas ir, be abejo, žmogiškoji prigimtis. Juk dar vos prieš šimtą metų, palyginus su šiandiena, žmonės apskritai neturėjo nieko – nei telefono, nei automobilio, netgi elektra buvo retenybė. Visi kaimynai aplinkui buvo apytiksliai vienodai (ne)turtingi. Prabangos, kuri tuo metu neabejotinai irgi buvo, negalėjai taip lengvai pamatyti – nei per televiziją, nei internetu. Geležinkelio, automobilių, lėktuvų, telefono, televizijos, interneto įsiskverbimas į gyvenimą nutraukė palaimintą nežinojimą. Žmonės pradėjo matyti kitus, kurie, kaip, beje, ir patys stebėtojai, jau ir žymiai turtingesni, ir turtingi labai skirtingai. Ir, žinoma, ėmė lygintis.
Kompleksai apskritai sukuria tam tikras tarpusavio santykių schemas. Finansiniai kompleksai pasireiškia žmonių elgesyje su pinigais, netgi kalbose apie juos. Vos tik žmogus pradeda pernelyg dažnai apie pinigus kalbėti, girdamasis jais ir įsigytais už juos pirkiniais arba nuvertindamas juos iki „visuotinio blogio“ statuso, pasidaro akivaizdu: pinigams jis teikia pernelyg didelę reikšmę – daug didesnę, nei pagal savo ekonominę prigimtį šie galėtų turėti.
Bene labiausiai paplitęs yra realios asmeninės finansinės būklės neigimo kompleksas. Šio komplekso kamuojami žmonės bijo pažvelgti į savo banko sąskaitą, nenori žinoti, kam išleidžia daugiausia pinigų, įsigyja daiktų akivaizdžiai ne pagal kišenę, lengva ranka ima kreditus, susidūrę su finansiniais sunkumais nori ne juos įveikti, keisdami savo finansinius įpročius, bet nustumti problemos sprendimą į ateitį. Maniau, kad šis kompleksas būdingesnis ką tik prakutusių šalių piliečiams, tokiems kaip mes. Tačiau Lietuvoje viešinti į JAV emigravusi mano draugė pasakoja, kad „pusė Amerikos“ gyvena pagal šį principą: įsivaizduoja, kad finansinė padėtis – geresnė, nei yra iš tikrųjų.
Žmonės apsirinka net labai gerai ir daug skaičiuodami, elgesys „užsimerkus“ – tiesus kelias į finansines krizes, tiek asmenines, tiek globalias.
Maža to, ji pasakoja, kad panašus kompleksas užvaldo ne tik šeimas, gyventojus, bet ir verslus: imamasi projektų, kurių realizavimas ir rizikingas, ir abejotinas. Nuo savęs pridurčiau: šis kompleksas būdingiausias valstybėms, jų vadovams. Graikija yra geriausiai mums pažįstama tokia šalis, bet ji – ne viena, dauguma valstybių būtent tokios. Įdomu, kad šis kompleksas gana užkrečiamas: kai visi demonstruoja finansinį optimizmą, kyla pagunda ir kitiems elgtis analogiškai – „prasisuko“ jie, „prasisuksiu“ ir aš. Tikimybė „prasisukti“ – labai maža. Žmonės apsirinka net labai gerai ir daug skaičiuodami, elgesys „užsimerkus“ – tiesus kelias į finansines krizes, tiek asmenines, tiek globalias.
Visiška priešingybė finansiniams užsimerkėliams yra finansiniai bambekliai. Kad ir kiek turėtų pinigų, jie vis viena kalbės, kaip mažai jiems moka, kaip daug jie išleidžia, kokia tai neteisybė ir kad jie yra šio „neteisingo pasaulio“ aukos. Su tokiais žmonėmis gana sunku bendrauti – jie viską padarys, kad aplinkiniai jaustųsi kalti dėl jų finansinės padėties. Jūs įsiterptumėte, kad jų padėtis kartais netgi geresnė nei tų, kurie atsakingi už ją, ir kad iš tikrųjų esmė – ne padėtis, o tik galva, ir išvis norėtumėte kuo greičiau pakeisti pokalbio temą. Jei žmonės kamuojami šio komplekso, ją pakeisti bus labai sunku.
Pamenu, teko kreiptis į verslininkus prašant paremti vieną ar kitą projektą ir dauguma atsakymų – taip arba ne – buvo rimti ir solidūs. Iš vieno susitikimo išėjau, lyg turėčiau skubiai ieškoti paramos verslininkui, kurio veiklos mastas ir rezultatai darė įspūdį. Finansinis bambeklis – pati nuobodžiausia draugija.
Psichologai sako, kad nepasitikėjimas savimi yra dažniausia kompleksų priežastis. Finansiniai kompleksai, atrodo, dygsta iš tos pačios – nepasitikėjimo – šaknies. Ir tada vyrai galvoja, kad tik pinigais gali privilioti patrauklias moteris, arba, priešingai – tampa pernelyg šykštūs, o moterys mielai leidžiasi finansinio užmaršumo labirintais. Juk mes visi esame truputį tokie – ir būkime tik truputį, ne per daug.