2015 metais kokie 145 tūkstančiai Lietuvos žmonių prie grafos „Darbovietė“ turėjo stabtelėti, pasijusti kiek nejaukiai ir pagalvoti, ką ten rašyti, nes darbovietės jie neturėjo. Tačiau jie nebuvo nei bedarbiai, nei darbdaviai ar įmonių savininkai, gyvenantys iš dividendų.
Lietuvoje sparčiai daugėja žmonių, kurie užsiima individualia veikla arba dirba pagal verslo liudijimą. Iš tūkstančio Lietuvos gyventojų 2013 metais tokių buvo 34, o 2015 metais – jau 50. Jei atmestume vaikus ir pensininkus, galėtume sakyti, kad kone kas dešimtas darbingo amžiaus žmogus neturi darbovietės, bet dirba. Darbas su darbo sutartimi konkrečioje įmonėje jau seniai nebėra vienintelė galimybė užsidirbti, kaip tai buvo sovietmečiu.
Ir visai nebūtina tapti verslininku, įmonės savininku, kas susiję su milžiniška atsakomybe organizuojant daugelio kitų žmonių veiklą ir kas paprastai laikoma kone vienintele samdomojo darbo alternatyva. Vis daugėja veiklos, kai visiškai nebūtina darbovietė, darbo vieta biure ir boso vadovavimas. Savarankiškos veiklos formą jau seniai renkasi ne tik bohemos atstovai, menininkai ir atlikėjai, bet ir žmonės, turintys įvairias kitas profesijas. Taigi brūkšnys grafoje „Darbovietė“ toli gražu nereiškia gyvenimo be veiklos ir be pinigų.
Savarankiška veikla išvaduoja nuo poreikio būti atskaitingam, paklusti, prisitaikyti prie žmogaus, kurio nesirinkai, – boso.
Ką jis tikrai reiškia, tai gyvenimą be viršininko, kuris, net ir būdamas pats geriausias ir visaip apdainuojamas per Boso dieną, vis viena yra veiklos „bizūnas“ su žmogaus veidu – charakteriu ir elgesiu, kuriam viskas, kas žmogiška, nesvetima.
Daug darbinių konfliktų kyla dėl to, kad tiesiog nesutampa vadovo ir pavaldinio charakteriai. Savarankiška veikla išvaduoja nuo poreikio būti atskaitingam, paklusti, prisitaikyti prie žmogaus, kurio nesirinkai, – boso.
Savarankiška veikla dažnai reiškia laiko lankstumą, kai darbo grafiką įmanoma priderinti prie savo biologinio ritmo, studijų tvarkaraščio, vaikų būrelių ar transporto spūsčių. Tai – milžiniškas komfortas, kurį įvertina tas, kas yra dirbęs itin specifinį darbą. Štai medikai mūsų sistemoje dėl savo darbo grafiko negali imtis daugelio „užklasinių“ veiklų, nes jos reguliariai vyksta savaitės dienomis, o minimi specialistai dirba mėnesio porinių ir neporinių dienų principu. Dėliok, kaip nori, bet kas antrą treniruotę, susitikimą ar pamoką turėsi praleisti. Visiškos laisvės, žinoma, niekas nežada ir verčiantis savarankiška veikla, nes derintis vis viena tenka – prie darbo atlikimo terminų ar klientų darbo grafiko. Kitaip sakant, dirbti tikrai reikia ir lankstumas toli gražu nereiškia, kad galėsi dirbti mažiau.
Yra du milžiniški privalumai, tačiau atsisakyti darbo ir imtis individualios veiklos išdrįstų ne kiekvienas, net jei jo profesija ir leistų tai daryti. Dažnas tiesiog nori turėti bosą, nes jis kartu reiškia ir nuolatines pajamas. Kas jau kas, o darbo užmokestis įmonėse mokamas laiku, tuo pačiu periodiškumu ir nesvyruoja sulig kiekvienu mokėjimu. Jis yra, jis aiškus, jis tikrai bus, jei susitvarkai su pareigomis, o įmonė veikia stabiliai. Žvirblis rankoje geriau, o gal alga – visai ne žvirblis, gal – visas briedis, gal kaip tik menkas žvirblis būtų pakeitus veiklos formą? Tokios mintys apninka žmones, kurie bent akimirką pasvarsto: o gal jau būtų laikas pradėti „dirbti sau“?
Atsakymai ateina tik pamėginus ir – galbūt – ne vieną kartą. Ir galbūt prireiks metų ar dvejų, kad įsitvirtintum nauju amplua, kad taptum pats sau bosas, kuris neleis nieko neveikti ar įstrigti buityje, kad taptum pats sau finansų direktorius, galintis suvaldyti nereguliarius pinigų srautus, ir taptum pats sau psichologas, galintis paguosti, jei sekasi ne visai taip, kaip planuota. Kas yra geriausia – tai žinoti, kad kiekvienas kiekvienu momentu turi daugiau nei vieną pasirinkimą ir visada yra planas B.
