Kad ir kaip ten būtų buvę prieš šimtą metų, moterys šiandien turi tokias pat teises, kaip ir vyrai, ir tik kai kuriose srityse švelniai išlenda lyčių skirtumai. Vienos tokių – karjera ir darbo užmokestis.
Lietuvoje padėtis, beje, visai nebloga: moterys gauna maždaug 12,6 proc. mažesnį darbo užmokestį nei vyrai. Tai geresnis rodiklis nei vidutiniškai Europos Sąjungoje, kur moterys per valandą uždirba maždaug 16 proc. mažiau nei vyrai. Moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumas Europos šalyse nėra vienodas. Slovėnijoje, Maltoje, Lenkijoje, Italijoje, Liuksemburge ir Rumunijoje jis mažesnis nei 10 proc., o Vengrijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir Estijoje (daug šauktukų) – didesnis nei 20 proc. Mažesnis darbo užmokestis mokamas nepaisant to, kad moterys – labiau išsilavinusios, geresni jų studijų rezultatai, daugiau jų yra tarp aukštųjų mokyklų absolventų.
Kodėl tokie skirtumai, priežastys gana detaliai išnagrinėtos. Pavyzdžiui, nustatyta, kad moterys ir vyrai renkasi skirtingas profesijas, darbus skirtinguose sektoriuose, o juose skiriasi ir atlygis. Moterys dažnai nori dirbti trumpesnę darbo dieną, pirmenybę teikia profesijoms, kurios leidžia suderinti darbą su vaikų priežiūra, atsisako vadovaujamų pareigų. Todėl nenuostabu, kad tokiu atveju jų darbo užmokestis mažesnis.
Tačiau tai – ne vienintelė priežastis, kodėl moterys gauna mažiau. Vis dėlto egzistuoja mentalitetas, tradicija, požiūris, kad moters atliekamas darbas ne toks vertingas, net jei jis reikalauja tokios pačios kvalifikacijos. Moterų gebėjimai, kompetencija yra nuvertinami – ypač tose srityse, kuriose jos dominuoja. Kitaip sakant, nuvertinama net ne konkreti moteris, o pats moteriškas luomas. Profesijos, kuriose dominuoja moterys, – menkiau mokamos, jų vyrai net privengia. Pavyzdžiui, ar daug sveikatos priežiūros srityje sutinkate „broliukų“? Arba vyrų – parduotuvių kasose?
Kad apie pažiūras nekalbėtume tik teoriškai, atlikime trumpą testą ir atsakykime sau į du klausimus. Ar manome, kad vyras turi išlaikyti šeimą ar bent jau prisiimti didesnę šios finansinės atsakomybės dalį? Taip ar ne? Ar manome, kad vyrai ir moterys už tą patį darbą turi gauti tokį patį atlyginimą? Taip ar ne?
Būdamos „šiuolaikinės“ moterys, negalime nepritarti, kad moterims turi būti mokama už darbą tiek pat, kiek ir vyrams. Taip tiesiog būtų teisinga, tai atitiktų emancipacijos dvasią.
Spontaniški jausmai šnabžda atsakymą „taip“ į abu klausimus, nes mes, moterys, visai norėtume, kad taip būtų. Tiksliau, kadangi vyrai lig šiol gauna didesnes algas, jiems faktiškai ir tenka pagrindinė šeimos išlaikymo dalis. Ne visada, bet taip yra daugelyje šeimų. Suprasdamos faktinę padėtį, tačiau būdamos „šiuolaikinės“ moterys, negalime nepritarti, kad moterims turi būti mokama už darbą tiek pat, kiek ir vyrams. Taip tiesiog būtų teisinga, tai atitiktų emancipacijos dvasią.
Vis dėlto abu atsakymai „taip“ yra loginė klaida. Išimčių, žinoma, būna, bet jų vienetai. Kad pajudėtume iš akligatvio, reikia apsispręsti ir rinktis tik vieną „taip“. Jei vis dar svajojame, kad šeimą išlaikys vyras, turime susitaikyti, kad taip manys ir dauguma, todėl vyrams bus siūlomas didesnis atlygis. „Juk jiems reikia išlaikyti šeimą“, – atrodys net ir darbdaviui. Jei puoselėsime tokią tradiciją, nė vienas darbdavys nesijaus blogai, moteriai siūlydamas mažiau algos. „Koks skirtumas, juk ją vis viena išlaiko vyras“, – galvos tūlas vyras ar net moteris, svarstydami, ką pasiūlyti į darbą priimamai moteriai.
Jei renkamės, kad moterims už tą patį darbą turi būti mokama tokia pati alga, kaip ir vyrams, turime visiškai išmesti iš galvos bet kokias mintis, kad vyras išlaikys šeimą, o moteris savo darbo užmokestį skirs „asmeninėms išlaidoms“. Požiūris, kad moters darbas vertas tiek pat, kiek ir vyro, įsigali vis labiau, ir net sunku pasakyti, kuri priežastis čia pirmesnė. Ar ta, kad moterys, būdamos aktyvios, energingos, darbščios, pradeda uždirbti daugiau ir dėl to iš vyrų reikalauja mažiau; ar dėl to ima siekti didesnio uždarbio, kad nustoja ko nors tikėtis iš vyrų.
Paveikslas liktų nebaigtas nepaminėjus dar vienos galimos alternatyvos, kai moteris ir gauna mažiau nei vyras, ir prisiima didžiąją šeimos išlaikymo dalį. Žinau, taip irgi būna, bet, ne – tai ne mums!