Iš viso konkurse dalyvauja aštuoni šunys iš įvairių Lietuvos vietovių, kurių šeimininkai atsiuntė savo istorijas. Konkurso dalyviai burtų keliu buvo suskirstyti į keturias poras. Kiekvienos šios poros nugalėtojas pateks į kitą etapą ir toliau rungsis dėl prizų.
Geriausią istoriją apie įsimintiniausią šuns poelgį balsuodami renka patys 15min.lt skaitytojai. Nugalėtojui atiteks du konkurso partnerio „Husse“ aukščiausios kokybės natūralaus šunų maisto maišai ir įvairūs skanėstai. Antros ir trečios vietos laimėtojams bus įteikta po vieną „Husse“ maisto maišą ir skanėstų. Geriausiai įvertintų istorijų herojai taip pat sulauks specialių „Pifo“ prizų.
Tęsiame pirmąjį konkurso „Mano superšuo“ etapą. Dėl patekimo į pusfinalį šį kartą rungiasi Bufas ir Aida. Atidžiai perskaitykite abi istorijas ir tada apklausoje pažymėkite jums labiau patikusią istoriją – išrinkite šunį, kuris dėl savo neeilinio poelgio labiau vertas apdovanojimo. Balsavimas tęsis iki birželio 18 d., 9.00 val.
Aidos šeimininkės Margaritos pasakojimas:
„Prieš trejus metus gimtadienio proga gavau gyvą ir mielą dovaną – vokiečių aviganių kalytę. Jai tada buvo du mėnesiai. Kiekvienas žmogus gavęs tokią dovaną, manau, apsidžiaugtų. Daviau jai vardą Aida. Tiksliau tariant, ji pati reagavo į tą vardą.
Maždaug prieš metus su mama išvažiavome į miestą, o brolį, kuriam buvo 15 metų, palikome namie su Aida. Brolis tuo metu sirgo, turėjo temperatūros, todėl į mokyklą nėjo.
 |
| 15min.lt skaitytojos Margaritos nuotr./Aida |
Grįžę namo negalėjome įeiti vidun, nes iš vidinės pusės į spyną buvo įkišti raktai. Brolis pats užsirakino. Ėmėme skambinti į duris, tačiau kiek skambinome, niekas neatrakino. Tada skambinome į telefoną, tada vėl į duris... Nieko...
Kadangi brolis sirgo ir durų mes patys niekaip atrakinti negalėjome, į galvą ėmė lįsti įvairių blogų minčių. Manėme, kad kažkas atsitiko, jei brolis neprieina prie durų. Mus su mama apėmė baimė ir nerimas.
Tada prie durų priėjo mano Aidutė. Aš pritūpiau ir liepiau jai nueiti į kambarį ir surasti Vitalijų (toks brolio vardas). Ji suinkštė... Balsu, kokiu tardavau komandas, pradėjau sakyti:
– Aida, kur Vitalijus? Aida, ieškok!
Išgirdau, kad ji pasitraukė nuo lauko durų ir nuėjo kambario link. Kai ji letena ėmė draskyti kambario, kuriame buvo mano brolis, duris, supratau, kad ir jos uždarytos. Tada tariau:
– Aida, op!
Tada supratau, kad ji pašoko ir atidarė kambario duris, įbėgo į vidų ir ėmė inkšti... Ten miegojo mano brolis. Kadangi jis turėjo temperatūros, tai sumanė pamiegoti ir užmigo neištraukęs rakto iš spynos.
Jei Aidutė nebūtų jo pažadinusi, būtume išlaužę duris, į kurias beldėme ir skambinome maždaug 20 minučių. Be to, kambario durys sunkiai atsidaro, nes pakeista jų rankena, o Aida jas atidarė. Ilgai stebėjomės savo šunimi. Ji labai greitai sureagavo į mano komandas ir jas įvykdė. Ji nuostabi.
O brolis irgi pasimokė, kad raktą reikia iš spynos ištraukti, kai namuose nieko daugiau nėra. Taigi, brangieji, dresuokite savo šunis, užsiimkite ir neapleiskite jų, nes gal kada nors jums reikės jūsų augintinio pagalbos.“
