Iš viso konkurse dalyvauja aštuoni šunys iš įvairių Lietuvos vietovių, kurių šeimininkai atsiuntė savo istorijas. Konkurso dalyviai burtų keliu buvo suskirstyti į keturias poras. Kiekvienos šios poros nugalėtojas pateks į kitą etapą ir toliau rungsis dėl prizų.
Geriausią istoriją apie įsimintiniausią šuns poelgį balsuodami renka patys 15min.lt skaitytojai. Nugalėtojui atiteks du konkurso partnerio „Husse“ aukščiausios kokybės natūralaus šunų maisto maišai ir įvairūs skanėstai. Antros ir trečios vietos laimėtojams bus įteikta po vieną „Husse“ maisto maišą ir skanėstų. Geriausiai įvertintų istorijų herojai taip pat sulauks specialių „Pifo“ prizų.
Pristatome paskutiniuosius konkurso „Mano superšuo“ pirmojo etapo dalyvius. Dėl patekimo į pusfinalį šį kartą rungiasi Ardo ir Lario pora su Uno. Atidžiai perskaitykite abi istorijas ir tada apklausoje pažymėkite jums labiau patikusią istoriją – išrinkite šunį, kuris dėl savo neeilinio poelgio labiau vertas apdovanojimo. Balsavimas tęsis iki birželio 22 d., 9.00 val.
Uno šeimininkės Brigitos pasakojimas:
„Tai nutiko 2010-ųjų kovo 21-ąją. Tą dieną upė buvo smarkiai ištvinusi – tirpo sniegas ir ledas. Smalsumo vedini su pusės metų šuneliu Uno išėjome pasivaikščioti, pažiūrėti, kaip čia ta upė atrodo. Viskas buvo smarkiai užlieta vandeniu, vaizdas tikrai vertas dėmesio. Neskubėdami ėjome palei upę, dairėmės, fotografavau aplinką. Tada dar negalvojau, kokia įsimintina bus ši diena. Neilgai trukus, prasidėjo „linksmybės“...
Viena akimirka – ir nebejaučiu pavadėlio rankoj, tik žiū – šuo vandeny. Stipri srovė neleido Uno pasipriešinti, nešė tolyn. Užsilipau ant nedidelės, vos iš vandens kyšančios užtvankos. Tikėjausi, gal pavyks sugriebt pavadėlį. Naivuolė, ar ne? O Uno praplaukė ir dingo iš akių.
Už užtvankos buvo susidarę sūkuriai, kurie panardino šunį po vandeniu. Tos sekundės, kai jis dingo iš akių, truko amžinybę. Tada paleidau gerklę: „Uno!!!“. Ir staiga pati įkritau į vandenį. Siaubas! Negailestinga upė niekaip neleido išsikapanoti ir nešiojo ratais. Sušalau ir nebeliko jėgų priešintis. O šunelis sugebėjo išlipti.
Žmonės pasakojo, kaip jis, nors ir bijantis svetimų, kaukdamas pribėgo prie nepažįstamųjų ir turbūt tikėjosi iš jų pagalbos.Žmonės pasakojo, kaip jis, nors ir bijantis svetimų, kaukdamas pribėgo prie nepažįstamųjų ir turbūt tikėjosi iš jų pagalbos. Nieko nepešęs grįžo atgal. Kaip tik tada manęs ieškoti bėgo vyras, pro langą pamatęs, kas vyksta. Srovė buvo spėjusi nunešti mane tolyn, todėl padedamas Uno vyras greičiau mane surado. O šunelis nepabūgo DAR KARTĄ šokti į ledinį vandenį ir plaukti pas mane.
Pati jau buvau beveik be sąmonės, bet išgirdau balsą, liepiantį griebti lazdą. Vyras, tą pačią akimirką tapęs mano antru tėčiu, ištraukė mane, o tada ir spėjusį nusilpti Uno. Kiek pavėlavę atvažiavo gaisrininkai ir išgąsdino Uno, todėl šis nubėgo tolyn. Mane išvežė su greitąja, o šunelį neilgai trukus surado mama. Atsigavusi nekantravau grįžti namo ir pasimatyt su Uno.
Žinoma, labai dėkoju žmogui, kurio dėka esu gyva. Vėliau sklido įvairūs komiški gandai – kaip didžiulis šuo mane įtraukė į upę ar nustūmė nuo ledo lyties... Tačiau realybė kiek kitokia. Nežinau, kiek didvyriškai skamba mūsų istorija, bet šis įvykis parodė, koks ištikimas man mano šuo. Tai sutvirtino mūsų tarpusavio ryšį ir begalinę meilę vienas kitam.“
Ardo ir Lario istoriją skaitykite čia.
