Iš pradžių buvo daug nežinomybės
Kai pirma koronaviruso banga pasiekė Lietuvą, stipriai apribodama gyvenimą, sustojo ir Naglio turėtos veiklos. Nenorėdamas tupėti namie, niekada anksčiau nesavanoriavęs N.Miknevičius sugalvojo prisijungti prie pavasarį atidarytos karštosios koronaviruso linijos komandos.
„Iki tol komentavau futbolo rungtynes, šiek tiek treniravau vaikus, suaugusius. Prasidėjus karantinui, turėtos veiklos sustojo. Kai atsidarė linija, keli pažįstami nuėjo savanoriauti, todėl postūmį pajaučiau ir aš. Pagalvojęs, kad turėtų būti įdomu, užpildžiau anketą ir prisijungiau prie savanorių komandos“, – pradžią prisimena Naglis.
Kiekvienam prie karštosios linijos prisijungusiam savanoriui būdavo organizuojami mokymai tam, kad žinotų, kaip elgtis kiekvienoje situacijoje. Vis dėlto tuo metu informacijos buvo daug, be to, ji kasdien kito.
„Apmokymai vyko kone kasdien, jų metu supažindindavo su situacija. Taip pat salėje visada būdavo žmogus, kuris prieidavo, jei kas nors būdavo neaišku ar nežinodavai, kaip išspręsti tam tikras situacijas.
Buvo daug šurmulio, nežinomybės, kadangi kiekvieną dieną vis kažkas pasikeisdavo. Skambinantys žmonės buvo sutrikę, nežinojo, ką daryti. Tuo metu nebuvo tiek daug informacijos, kiek jos yra dabar“, – pasakoja N.Miknevičius.
Buvo daug šurmulio, nežinomybės, kadangi kiekvieną dieną vis kažkas pasikeisdavo.
Nors su pakitusia informacija nuolat buvo supažindinama, N.Miknevičius pripažįsta, jog kartais pradėdavo painiotis, nežinodamas, kokie reikalavimai yra taikomi šiuo metu.
„Nebuvo taip, kad įmestų į balą ir paliktų nemokančius plaukti. Daug medžiagos buvo susisteminta, sudėta, reikėdavo pasiskaityti. Yra dalykų, kurie dabar visai kitaip traktuojami nei anksčiau, todėl būna, kad pradeda maišytis.
Man padeda, kad esu žingeidus, daug domiuosi apie virusą, kitur esančias situacijas, tai padeda susigaudyti. Nors ir dabar pasitaiko situacijų, kai nežinai, ar gerai patarei skambinusiajam“, – pripažįsta Naglis.
N.Miknevičius neslepia, jog kaip ir daugumai, baisiausias buvo pirmas skambutis. Tačiau pakako vos kelių atsiliepimų telefonu, kol Naglis pajautė, kaip reikia dirbti.
„Buvo baisu, širdis plakė, galvojau, ką reikės pasakyti atsiliepus. Bet buvo pakankamai paprasta. Tą pačią dieną supratau, kaip tai vyksta. Padrąsina žmonių suteikiamas teigiamas atgalinis ryšys, kai skambinusysis padėkoja. Tuomet supratau, kad sėdžiu savo rogėse“, – sako N.Miknevičius.
Du kartus teko pirmam padėti ragelį
Vasarą Naglis buvo įdarbintas ir šiuo metu dirba kas antrą dieną nuo 8 valandos ryto iki 20 valandos vakaro. Palyginti su pavasariu, kai karštoji linija veikė kiaurą parą, grafikas nusistovėjo.
„Prieš 8 valandą atvažiuoji, jeigu lieka laiko, išgeri kavos ir pradedi dirbti. Kalbant apie pertraukas, griežtų rėmų nėra – matome linijos apkrovimą, jei eilė nelaukia, pasidarome pertraukėlę.
O pavasarį linija veikė visą parą, vėliau nuo 8 valandos ryto iki 23 valandos vakaro. Įprastai pamaina trunka 12 valandų, tačiau buvo savanorių, kurie ir 15 valandų prabūdavo“, – sako N.Miknevičius, kuriam taip pat teko porą kartų tiek išdirbti.
Įprastai pamaina trunka 12 valandų, tačiau buvo savanorių, kurie ir 15 valandų prabūdavo
Be to, kad dirbant karštojoje linijoje reikalingas kompiuteris, telefonas bei ausinės, kaip privalumas išskiriamas ir tam tikros charakterio savybės. Svarbiausios – kantrumas ir šaltakraujiškumas.
„Svarbiausia neprarasti šalto proto. Vienas iš pagrindinių dalykų yra nuraminti žmogų, suteikti informaciją, paaiškinti, kaip elgtis, padėti suprasti, kad tai ne pasaulio pabaiga. Pasitaiko skambučių, kai žmonės verkia, nes nustatė koronavirusą. Tačiau taip atsitiko, jau nieko nebegali pakeisti.
Svarbu mokėti bendrauti, nes būna, kai žmonės nori išsilieti. Jeigu ant tavęs rėkia, reikia sugebėti nepradėti rėkti atgal. Humoro jausmas padeda, tačiau, aišku, ne su kiekvienu pajuokausi. Greita orientacija, žingeidumas, užsienio kalbų mokėjimas“, – asmeninių savybių privalumus vardina Naglis.
N.Miknevičius neslepia, kad skambučių sulaukia pačių įvairiausių. Nuo prašymų pasakyti, kaip elgtis grįžus iš kelionės, iki įžeidinėjimų, visai nesusijusių su koronaviruso situacija.
„Klausdavo, kokia tvarka grįžus iš užsienio, ar reikia izoliuotis, norėdavo užsiregistruoti testui. Tačiau buvo du skambučiai, kuriuos aš nutraukiau pirmas. Vienu atveju, manau, dėl alkoholio kaltės, pasipylė įžeidinėjimai, žmogus tiesiog išsiliejo. O kitas buvo susijęs su situacija, kai Sveikatos apsaugos ministerija penktadienį, kaip buvo įprasta, nepaskelbė, kokios šalys įtraukiamos į sąrašą, iš kurių grįžus, reikalinga saviizoliacija.
Informacija pasirodė pirmadienį 21 valandą ir įsigaliojo po trijų valandų. Dar su kolegomis pakalbėjome, kad kitą dieną bus ką veikti. Ir, žinoma, pirmas skambutis, skambina vyras dėl žmonos, turinčios grįžti iš šalies, kuri per tris valandas buvo įtraukta į sąrašą. Pokalbis prasidėjo gana ramiai, viską paaiškinau, tačiau vėliau pasipylė įžeidinėjimai, dėl visos situacijos kaltas likau aš. Kai pradėjo įžeidinėti, teko nutraukti pokalbį“, – prisimena Naglis.
Kai pradėjo įžeidinėti, teko nutraukti pokalbį.
N.Miknevičius sako, kad sunkiausia kalbėti su žmonėmis, kurie turi gretutinių ligų. Anot darbuotojo, didžiausia problema yra gyvenantys toli, neturintys kaip nuvykti pasidaryti testo, nematantys informacijos.
„Esu kalbėjęs su močiute, kuriai buvo netoli šimto metų. Kaip jai viską paaiškinti, pasakyti, kad turi padaryti tam tikrus dalykus... Kalbėjau 15 minučių, bet baigęs pokalbį nebuvau tikras, ar ji suprato.
Kažkada paskambino moteriškė, kuriai pakilo temperatūra. Gyvena kelių kambarių bute su vienu sanitariniu mazgu. Jos nevaikštanti mama taip pat karščiuojanti, o tėvas buvo vienintelis, kuriam nebuvo pasireiškę simptomai. Tu kalbi ir jauti, kad abiem tikriausiai yra COVID-19. O jie neturi automobilio, Vilniaus savivaldybė tuo metu nevykdė pavėžėjimo paslaugos. Ką jiems daryti? Nuraminau, kiek galėjau, bet tokių susuktų situacijų pasitaiko“, – pasakoja Naglis.
Karštoji linija kartais sulaukia skambučių iš žmonių, norinčių tik pajuokauti. Tačiau vadovybė tam rado sprendimą – įkyriai skambinėjančius laikinai užblokuoja.
„Buvo skambutis, kai paskambino išgėręs asmuo. Esmė buvo tokia, kad jis izoliacijoje, o jam reikia moters, klausė, ką daryti. Juokas juokais, bet skambino 5–6 kartus.
Galų gale viskas baigėsi laikinai užblokuotu numeriu. Šiaip padeda pasakymas, kad jūsų telefonas užfiksuotas, ir taip duodi suprasti, kad gali turėti reikalų su pareigūnais“, – aiškina N.Miknevičius.
Per dieną atsiliepia į šimtą skambučių
Karštosios koronaviruso linijos sistema automatiškai skaičiuoja, kiek skambučių sulaukiama. Krūvis šiek tiek pasiskirstė, kadangi paskambinęs, žmogus gali pasirinkti, ar nori registruotis, ar turi klausimų – pagal tai yra nukreipiamas.
„Konsultacinių skambučių šiuo metu yra daugiau. Aš pats sulaukiu apie šimto skambučių per pamainą. Nors neseniai turėjau lengvą dieną, kai buvo apie 60 atsiliepimų. Rekordas, manau, būtų apie 180“, – sako Naglis.
Spalio pabaigoje norinčių prisiskambinti į karštąją liniją buvo itin daug. Tuo metu Lietuvoje nauji atvejai buvo skaičiuojami tūkstančiais, o turintiems klausimų pagalbos tekdavo laukti kelias valandas ar net dienas. Vis dėlto vieša kritika dėl prasto darbo N.Miknevičiaus neskaudino.
„Buvo tikrai karštos dienos ir vakarai. Kaip tu gali skaudintis, jei žinai, kad iš tiesų kurį laiką buvo prasta situacija. Būdavo, kad atsidarai ekraną ir matai 30 laukiančių skambučių. Prisiskambinusieji sakydavo, jog bandė susisiekti keliasdešimt kartų. Tu žinai, kad iš tikrųjų taip galėjo būti.
Niekas nerašo istorijų apie tai, kad žmogus paskambino, gavo reikiamą informaciją, padėkojo bei atsisveikino. Bet pykčio nelaikau. Protingesni supranta, kad jeigu ilgą laiką negali prisiskambinti, tai nėra operatoriaus kaltė – tuo metu jis kalbėjo su kitais, kuriems irgi reikėjo pagalbos“, – aiškina Naglis.
Būdavo, kad atsidarai ekraną ir matai 30 laukiančių skambučių.
Iš šono gali pasirodyti, kad darbas atsiliepinėjant į skambučius yra ganėtinai monotoniškas. Atrodo, kaskart tie patys klausimai, panašios situacijos. Vis tik N.Miknevičius tikina, jog dviejų vienodų situacijų niekada nebūna.
„Į kiekvieną skambutį reaguoju individualiai. Skambinantys žmonės yra skirtingi: vienam viskas aišku, o kitam reikia daugiau aiškinti, kol supranta. Pagal kalbėjimo tempą galima suprasti, koks žmogus skambina. Nors kartais rutinos būna, tada ir humoro jausmas padeda neįsisukti į ją“, – pasakoja Naglis.
Kai tenka dirbti 12 valandų pamainą, atsiliepti į keliasdešimt skambučių, tai pasitaiko dienų, pasak N.Miknevičiaus, jog grįžus namo norisi užsidaryti kambaryje ir pabūti tyloje. Vis dėlto darbo krūvio padalinimas bei laisvadieniai neleidžia gyventi vien karštąja linija.
„Kai namiškiai siūlo eiti pažiūrėti filmą, aš ne visada sutinku. Kartais norisi tyliai pabūti. Bet vėlgi, taip daugiau buvo piko metu, kai spalį sulaukdavome itin daug skambučių. Šiaip neužsidarau kambaryje, grįžęs vakare dar pažiūriu kokias rungtynes, nes prieš 21 valandą daugiau nelabai ką ir nuveiksi.
Dabar jau turiu daugiau veiklų, nėra taip, kad vien karštąja linija gyvenčiau. Mes susidėliojame laikus, kada kas gali dirbti, tai viena diena būna vienokia, kita – kitokia. Kai nedirbu linijoje, tvarkau kitus reikalus“, – teigia Naglis.
Netikinčių virusu perauklėti neįmanoma
Paprašytas palyginti šiandieninę situaciją su ta, kuri buvo pavasarį, N.Miknevičius sako matantis pasikeitusią bendrą padėtį. Pasikeitė ir karštoji linija – per pirmą karantiną pamainos metu dirbdavo apie 20 žmonių, šiandien – apie 70.
„Lengvas išsisukimas su pirma viruso banga visiems padarė šiokią tokią meškos paslaugą. Galvojome, kad ir šįkart prasisuksime. Nors dabar lengva sakyti, jog yra nepadarytų namų darbų. Socialiniuose tinkluose pats matau, kuo pažįstami dalinasi. Skeptikų yra daug. Kai atvejų pradėjo sparčiai daugėti, „Žalgirio arenoje“ vis dar rinkosi tūkstančiai žiūrovų.
Nenoriu gąsdinti, bet kai kasdien bendrauji su žmonėmis, kuriuos palietė virusas, kitaip pradedi į situaciją žiūrėti. Tu supranti, kad žmonės neskambina šiaip sau. Be to, tu kalbi su lengva forma sergančiais, būnančiais namie. Iš ligoninių neskambina. Jei dirbtum ten, dar kitaip į viską žiūrėtum“, – sako Naglis.
N.Miknevičius neslepia tikėjęsis, jog antros koronaviruso bangos nebus. Tačiau šiandien, matydamas pilnas automobilių gatves, susimąsto, ar tikrai viskas daroma tinkamai.
„Žmogaus tokia natūra – susitvarkėme vieną kartą, susitvarkysime ir antrą. Visi tikėjomės, kad bus geriau. Pavasarį karantinas buvo griežtesnis, prisimenu, tuščios gatvės buvo, o dabar automobilių kaip įprastu metu.
Tai yra labai geras indikatorius, parodantis, kaip žmonės elgiasi. Švelnesnis karantinas turi savo kainą ir ją dabar mes mokame. Net iš buhalterinės pusės žiūrint, mūsų darbo sutartys pasirašytos iki gruodžio 31 d. Dar oficialiai nekalbama, bet, matyt, kad reikės pratęsti“, – pasakoja Naglis.
Lengvas išsisukimas su pirma viruso banga visiems padarė šiokią tokią meškos paslaugą.
Nors Lietuvoje paskelbtas karantinas, ne visi gyventojai į pandemiją žiūri rimtai. Yra ne tik tokių, kurie nesisaugo, bet ir tokių, kurie neigia viruso egzistavimą, rengia akcijas bei protestus. N.Miknevičiaus nuomone, perauklėti žmonių neįmanoma.
„Visada bus kategorija žmonių, kurie neigs ir ieškos sąmokslo teorijų. Net mano aplinkoje buvo žmogus, kuris pakomentavo po nuotrauka, klausdamas, negi ir aš tuo tikiu. Aš jam ramiai paaiškinau, kad kiekvienas žiūri pagal save. Nesisaugantiems norėčiau palinkėti nesusirgti.
Manau, kad žmogus, kurio artimas mirė nuo koronaviruso, turėtų ką pasakyti tokiems žmonėms. Kol sąmokslo teorijų kūrėjų virusas asmeniškai nepalies, jie neatsikvošės, vis tiek tikės ta informacija, kuri jiems labiau patinka. Tik norėčiau, kad kita visuomenės dalis netaptų jų įkaitais“, – teigia Naglis.
N.Miknevičius sako herojumi dėl savo darbo nesijaučiantis, tačiau vertina gautą patirtį ir pasikeitusį požiūrį.
„Tokia veikla suteikia prasmę. Pakito požiūris į savanorystę, atsiradusius naujus sugebėjimus galėsiu pritaikyti kitur. Pamačiau, kaip tam tikri procesai vykdomi iš vidaus, susipažinau su daug įdomių žmonių. Pats tapau drąsesnis, lengviau žengiu pirmą žingsnį. Kiekviena veikla duoda patirties“, – sako Naglis.
