Džiaugsmo – vis mažiau
Kaip prieš maždaug trejus metus įsigijau butą, labiausiai džiugino pro virtuvės ir svetainės langus atsiveriantis vaizdas. Prieš akis – Jonavos Joninių slėnis, o vakare, kai tamsu, miestas su visais savo žiburiais, atrodo, tarsi būtų tau po kojomis. Ir dar įstabūs rytai, kai kyla saulė, o dangus atsimerkia neįtikėtinomis spalvomis.
Džiaugiausi ir tuo, kad vienas iš dviejų balkonų – tas, iš kurio ir matomas miestas, – nėra įstiklintas. Stiklinti jo ir nesiruošiau, nes o kam?
Pirmą kartą su mano dabar jau nuolatiniais balkono gyventojais balandžiais supažindino bute remontą daręs Andrejus. Savo telefono ekrane visų pirma parodė jų nuotrauką. Nufotografavo neseniai išsiritusius balandžiukus. Atrodė taip miela ir gražu.
„Paukščiai namie! – šūktelėjo statybines medžiagas į šeštąjį aukštą padėjusi nešioti bičiulė Loreta. – Ar žinai, kad paukščiai lizdus suka tik pas laimingus žmones?“
Pirmą kartą su mano dabar jau nuolatiniais balkono gyventojais supažindino bute remontą daręs Andrejus.
Nesiginčijau. Ir kaip netikėsi? Tiesą sakant, jaučiausi visai neblogai, ir man visai patiko matyti beaugančius balandžius. Auga jie greitai. Ir greitai džiaugsmo teikia vis mažiau. Nes, žinoma, čia pat atlieka ir gamtos reikalus. O ką daryt, kai dar skraidyt nemoki?
Laimės kasdien būdavo vis mažiau. Svarsčiau, kad Loreta, kalbėdama apie laimę, kažin ar buvo teisi. Balandžiai lizdus suka nebūtinai pas laimingus žmones, o pas tuos, kurių balkonai – neįstiklinti.
Lizdą susinešė per naktį
Galiausiai balandžiai išskrido, po savęs palikę keliasluoksnę išmatų krūvą. Kitais metais istorija pasikartojo. Nors paklausiusi aplinkinių patarimų vis bandžiau lauk mesti jų nešamas šakas, tačiau šie žvelgė į mane savo oranžinėmis akimis ir tempdavo vis naujas.
Balandžiai būdavo dažna pokalbių tema. Vieną rytą išsižiojau iš nuostabos. Kai įėjau į balkoną, paukštis tupėjo iš nedidelių medžių šakelių suneštame lizde ir žvelgė tiesiai į mane. Man pasirodė, kad jei jis mokėtų daryti grimasas, imtų vaipytis. Bet dar iš vakaro nebuvo nė vienos šakos – visas buvau išmetusi.
„Balandžiai šakas susineša kuo arčiau, po langais, ir tada vieną po kitos susineša“, – pasakė bičiulė.
Netikėjau tuo, kol savomis akimis pamačiau prie daugiabučio apačioje sudėtas medžio šakeles. Jei nežinočiau, kad balandžiai čia suka lizdus, – į jas niekada neatkreipčiau dėmesio. Tačiau, panašu, kad tai tiesa – įsitikinau, kad per naktį šie nedideli paukščiai gali nuversti kalnus. Tai yra, susisukti lizdą.
Antroji vada balandžiukų nedžiugino visai, bet išmesti balandžio iš lizdo ar vėliau išmesti kiaušinių tiesiog nekilo ranka.
Paukščių šešėliai – pramoga katinams
„Juk tu turi katinus“, – pasakė netoliese gyvenanti Birutė. „Mano katinai šlapio maisto neėda“, – pasakiau jai.
Jei atvirai, kartą katė buvo įsprukusi į balandžių balkoną. Šiaip jau antsvorio turinti nerangi katė kaip mat tapo lanksčia pantera ir puolė prie ką tik išsiritusių balandžių. Tąsyk išgelbėjau. Nes balkone kraujo praliejimo man trūksta mažiausiai.
„Dėkokit man, žiopliai“, – pasakiau paukščiams, po pažastimi pasikišusi prieštaraujančią katę.
Kitą kartą į balkoną įsliūkino katinas. Balandžiai jau buvo prakutę ir vaikštinėjo. Tačiau mano katinas – kaip girtas statybininkas, kuriam visi draugai. Todėl apuostęs paukščius tik žiūrėjo į juos ir bandė žaisti.
Dar šiek tiek apie katinus ir balandžius. Pavasarį balandžiai mėgsta vaikštinėti ant balkono atbrailos, o kai būna nuleisti balkono durų roletai ir šviečia saulė – puikiai matosi jų šešėliai. Todėl tai – tobula pramoga katinams. Žaidimas su balandžių šešėliais – vienas mėgstamiausių.
Kartą, kai buvau gyvūnų parduotuvėje, pardavėja pasiūlė žaislų katinams. Lyg buvo nuolaidos. „Nereikia. Turiu balkone balandžių, tai katinai žaidžia su jais“, – pasakiau. „Tada jiems reikia vaistų nuo kirmėlių“, – susirūpino pardavėja. „Nereikia, nes jie žaidžia ne su tikrais balandžiais, o su jų šešėliais“, – pasakiau, ir nesu tikra, ar pardavėja ką nors suprato.
Ant balkono – kalėdinis blizgutis
Kai supratau, kad balandžiai yra gudresni už mane, pagalbos kreipiausi į feisbuko draugus. Nes jie viską žino.
Patarimų gavau į valias. Prikabinėti CD, į lentą sukalti vinis ir padėti ją ten, kur balandžiai peri, įsigyti specialių priemonių iš parduotuvių. Dar rašė, kad balandžiai negali pakęsti blizgučių ir čežėjimo.
„Pilk grūdų į kaimynų balkoną – tada gyvens pas juos“, – parašė Rimas.
„Yra dar vienas būdas. Olandijoje pirkau plastikinę juodos spalvos varnos ir kranklio kopiją. Atbaido visus paukščius“, – komentavo Arūnas.
„Augink sakalą. Efektyvu“, – parašė Tomas.
„Vienintelis būdas – nusukti jiems galvas“, – patarė Algis.
„Paprastas tinklas. Estetikos nedaug, bet kabink kaip užuolaidą nuo išorinės stogo pusės iki turėklo arba grindų“, – patarė Asta.
„Tinklai – nepadeda. Pralenda. Vėjo malūnėliai iš Senukų padeda pirmas dvi dienas. Lieka brutalus žudymas. Pastačiau apverstą dėžę, su pakeltu ir atremtu į sieną vienu galu. Patys palindo lizdo sukti, užkliudė ir užsivožė. Daugiau nelindo. Gal pas juos kokia kolektyvinė atmintis, nes šiemet nebelenda lizdų sukti“, – savo įspūdžiais dalinosi Arnoldas.
„Augink sakalą. Efektyvu“, – parašė Tomas.
„Esu daug ką išbandžiusi, net nesmagu būtų vardinti, ką... Po kiekvienos kelionės ar ilgesnės išvykos rasdavau lizdą su kiaušiniais. Padėjo tik įstiklinimas. Daugiabutyje vis tiek atsiranda, kas juos šeria, ir jie grįžta“, – rašė Vilija.
Giedrius siūlė ultragarsinius atbaidytuvus. „Sakė, vokiečiai juos vadina skraidančiomis žiurkėmis“, – parašė Violeta. „Dangaus žiurkės. Jie neišnaikinami“, – antrino Žilvinas.
Mindaugas pasiūlė ištempti tvirtą virvutę maždaug 5 centimetrus virš turėklo.
Tačiau nemažai žmonių rašė, kad problemą išspręs tik vienas būdas – įstiklintas balkonas. Kadangi stiklinti visai nenorėjau, nutariau pabandyti patį paprasčiausią būdą.
Kaktusai padėjo metus
Kadangi namuose nei lentų, nei plaktuko ir vinių neturiu, o vienintelis daiktas, kuris labiausiai tinkamas kalti, yra vyno atidarytuvas, į balkoną nutariau išnešti kaktusus. Dar angą, kurioje perėjo balandžiai, užrėmiau nenaudojama spintos lentyna, o užtvirtinimui ant balkono pririšau kalėdinę girliandą.
Supratau, kad ir vėl pralaimėjau.
„Kam čia tas blizgutis?“ – paklausė mama.
„Balandžius baidau.“
„Tai balkone pasipuošk visą eglutę“, – pasakė, prie smilkinio pasukiojusi pirštą.
Šios priemonės padėjo, ir daugiau nei metus buvo ramu. Teisingiau, jie atskrisdavo. Tarsi į buvusius namus. Pavaikštinėdavo ant balkono krašto, kaip mano atrodė, nuliūdę, ir nuskrisdavo. Tegul ir dangaus žiurkės, tačiau keistas jausmas – juk net ir žiurkėms reikia namų.
Balkone balandžiai nerado vietos, kur perėti.
Į balkoną dažnai neinu, todėl užėjusi ten šį pavasarį negalėjau patikėti savo akimis. Tarp nuvytusių kaktusų tupėjo balandis. Jau susinešęs savo lizdą.
Supratau, kad ir vėl pralaimėjau.
Reikia nemažai pastangų
Balandininkas Linas Petraška sako, kad gatvės balandžiai išties yra protingi paukščiai, tačiau dar gerokai už juos protingesni pašto karveliai.
Kalbant apie gatvės balandžius bei priemones, kaip apsaugoti balkonus, L.Petraška paminėjo kelis būdus.
Visų pirma, žinoma, įstiklintas balkonas, tačiau jei to daryti nenorite, tada teks gerokai pasistengti.
Viena iš priemonių – apsauginis tinklelis, tačiau ne metalinis, o toks, kokį naudoja žvejai. Tada galima ant balkono krašto tvirtinti tvorelę – tam, kad balandžiui nutūpti būtų tiesiog nepatogu.
Varnos kopija, įvairūs čežantys daiktai, pasak L.Petraškos, yra laikina priemonė – tol, kol balandis vėl pažįsta aplinką. „Iš pradžių jis neskris, tačiau vėliau, pamatęs, kad ta varnos kopija yra nepavojinga, atskris ir vėl“, – kalbėjo L.Petraška.
Tačiau laikinas priemones keičiant viena kita, balandžių kaimynystės galima išvengti, mat jie dažniausiai peri tik šiltu laiku.
Balandininko nuomone, nėra nieko blogo išmesti ką tik padėtus kiaušinius, tačiau tada, kada kiaušinyje ima formuotis gyvybė ar balandžiukai kalasi – jų išmesti nederėtų.
Balandžiai mūsų aplinkoje yra gamtos dalis, tačiau, sako balandininkas, dėl gamtos persistengti taip pat nereikėtų. Jei parke balandžiui numesite duonos riekę – nieko blogo nenutiks, tačiau jeigu jie toje pačioje vietoje bus maitinami nuolat ir gausiai – įpras ne tik patys, bet dar pasikvies „svečių“.
„Tam, kad atsikratytumėte balandžių daugiabučių balkone, juose reikia palaikyti tvarką, imtis ne vienos, o kelių priemonių, įdėti pastangų – ir su šia problema galima susitvarkyti“, – sakė L.Petraška.
