Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2017 08 04

Kriminologė apie gyvūnų skriaudėjus: bausmių griežtinimas niekur neveda

Jaunos merginos žiauriai nukankino triušį, pensininkai kirviu pribaigė iš prieglaudos paimtą šunį, kačiukus išmetė iš važiuojančio automobilio... Tokie pranešimai ir šiurpina, ir siutina, ir glumina. Kodėl nesugebame gerbti silpnesnių, kaip užkirsti kelią smurtui ir kokiomis bausmėmis tramdyti skriaudikus?
Šuo
Šuo / Vida Press nuotr.

Atsakymų į klausimus ieškome su kriminologe, sociologe, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros dėstytoja dr. Jolanta Aleknevičiene.

– Užmušė, atsikratė, nukankino – atrodo, smurto ir žiaurumo atvejų prieš gyvūnus tik daugėja. Ką tokie pranešimai signalizuoja apie mūsų visuomenę?

– Žiaurus elgesys su gyvūnais, jų kankinimas, signalizuoja apie prastą mūsų visuomenės sveikatą. O pranešimų apie žiaurų elgesį su gyvūnais intensyvumas ir gausa rodo, kad visuomenė „mėgsta“ ir vartoja tokią informaciją. Ji šokiruoja, sukelia pyktį, kartais bejėgiškumą, netgi baimę ir tuomet tikrai atrodo, kad situacija yra blogesnė, nei buvo anksčiau.

Pabrėžčiau jūsų paminėtą žodį „atrodo“, kad žiaurių atvejų prieš gyvūnus daugėja. Nedraugiško ar net žiauraus elgesio pavyzdžių buvo visada. Kaip reakcija į tai, buvo sugriežtintos bausmės už žiaurų elgesį su gyvūnais. Pastarieji atvejai nėra itin išskirtiniai ir turi būti pateikiami nevienpusiškai, o kitų atvejų kontekste. O mėgindami suprasti netinkamą ar nusikalstamą elgesį turėtume pasitelkti ne tik teisės, bet ir psichologijos, sociologijos ir biologijos mokslus.

Edgaro Kurausko nuotr. /Jolanta Aleknevičienė
Edgaro Kurausko nuotr. /Jolanta Aleknevičienė

– Teko skaityti, kad Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvoje šeimininkavę vokiečiai baudė savo gyvulių neprižiūrinčius lietuvius. Atrodo, buvo ir esame tauta, negerbianti gyvūnų. Ar tikrai tokie esame ir kokios to priežastys?

– Pirmiausia turime atsakyti, kas mums yra gyvūnas – asmens turtas ar sąmoninga, turinti emocijas ir poreikius būtybė? Ar kartu su prancūzų filosofu Jacquesu Derrida kelti klausimą: „ar gali gyvūnas kentėti“? Teigiamas atsakymas į jį įpareigoja visuomenę elgtis atsakingai. Kančios klausimai išjudina ir kitus filosofinius klausimus.

Tačiau grįžtant prie kriminologinio požiūrio, šiek tiek performuluočiau jūsų klausimą ir jį siečiau ne su „nemeile“ gyvūnams, o su baudimo kultūra mūsų visuomenėje. Baudžiame, skriaudžiame ar kerštaujame tiems, kurie yra kitokie nei mes, silpnesni bei lengviau pažeidžiami.

Psichologai teigia, žiaurus elgesys su gyvūnais rodo emocinio intelekto ugdymo spragas, visų pirma, empatijos – gebėjimo įsijausti į kito padėtį, suprasti jį – stoką. Jeigu kalbame apie jaunus žmonės, kurie stokodami empatijos jausmo ieško nuotykių ir pramogų, susiduriame su žiaurumo apraiškomis.

Prie kiekvienos žinutės apie nuskriaustą gyvūną socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje pasipila keršto trokštantys komentarai. Ar tokia žmonių reakcija normali?

Jeigu žmogus nemoka pasirūpinti savimi, neturi elementarių socialinių įgūdžių, mažai tikėtina, kad jis pasirūpins ir gyvūnu.

– Žmonių reakcijos turi savo reikšmes. Stiprių emocijų išsiliejimas, pavyzdžiui, nukankinto triušio ar šunelio Pipiro, kuris buvo numestas nuo tilto, istorijose rodo ne tik visuomenės rūpestį silpnesniais, bet ir jos bejėgiškumą, keršto siekimą, nepasitenkinimą esama padėtimi ir netgi pomėgį išgyventi tokius skandalus, pamirštant kitas problemas ar pozityvius įvykius.

O temos eskalavimas žiniasklaidoje prisideda prie tokių pranešimų skaičiaus augimo ir atitinkamų veiksmų, pavyzdžiui, bausmių griežtinimo. Beje, temos eskalavimas yra naudingas įvairioms interesų grupėms. Žiniasklaida čia yra svarbi, nes turi galią palaikyti vieną ar kitą interesų grupę, suteikti jai viešumą.

Dažnai svarstoma: jei gyvūną nuskriaudė vaikas – išaugs, jei paauglys – kalti hormonai, jei senukas – liga ir pan. Ar smurtą galima pateisinti amžiumi, ligomis, dar kažkaip?

– Šioje vietoje reikalingas kompleksinis, moksliniais tyrimais pagrįstas požiūris į nusikaltimus. Veikia daug veiksnių: smurto priežastys yra siejamos su neigiama žmogaus patirtimi artimoje aplinkoje, nedarna šeimoje, smurtinėmis pramogomis (kompiuteriniais žaidimais ir pan.), alkoholio, narkotikų vartojimu, empatijos stoka, atsižvelgiama ir į biologinius veiksnius.

Be to, jeigu žmogus nemoka pasirūpinti savimi, neturi elementarių socialinių įgūdžių, mažai tikėtina, kad jis pasirūpins ir gyvūnu.

Vida Press nuotr./Katė po lova
Vida Press nuotr./Katė po lova

Vaikai išpučia gyvą varlę ar perpjauna ją, norėdami pažiūrėti, kas viduje. Ar tai kuo nors skiriasi nuo kačiuko, šuniuko kankinimo?

– Atskaitos taškas, matyt, yra žmogaus moralė ir jos augimas, kai žmogus keičia savo elgesį supratęs, kad jis yra netinkamas, kaip varlės ar drugelio skrodimas vaikystėje.

Moralės augimas yra svarbus procesas, kuris vėliau žmogui suteikia stiprų vertybinį pamatą, suteikiantį galimybę susilaikyti nuo greitų poreikių ar pramogų patenkinimo, pavyzdžiui, finansinių nusikaltimų, gyvūnų kankinimo, smurto ir kt.

Populiari nuomonė, kad žmogus, pakeliantis ranką prieš gyvūną, lygiai taip pat lengvai ją pakels ir prieš žmogų. Galbūt yra tokį teiginį patvirtinančios statistikos, mokslinių tyrimų?

– Tyrimai atlikti JAV rodo, kad asmenys, smurtaujantys prieš gyvūnus, nesustoja, o smurtauja bei žiauriai elgiasi su žmonėmis taip pat. Jie pasižymi didele agresija. Tačiau šiems teiginiams reikalinga gilesnė analizė.

Ar įmanoma ir kaip užkirsti kelią tokiems nusikaltimams?

Baudžiame, skriaudžiame ar kerštaujame tiems, kurie yra kitokie nei mes, silpnesni bei lengviau pažeidžiami.

– Pilietinių vertybių ugdymas yra labai svarbus. Saugi kaimynystė turi reikšti ne tik žmonių, bet ir su jais gyvenančių augintinių saugumą.

Pranešti apie netinkamą elgesį su gyvūnais yra normalu ir būtina. Apie gyvūnų gerovės pažeidimus galima pranešti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos interneto svetainėje. Visą parą veikia ir nemokama telefono linija 8 800 40403. Pagarba kitokiam, pagalba silpnesniam, o ne jo patyčios ir žeminimas yra asmens ir visuomenės saugumo dėmenys. Tai visų bendras rūpestis. Beje, statistikos apie žiaurų elgesį su gyvūnais man nepavyko rasti, galbūt ji net nerenkama.

Kokios bausmės tokiems žmonėms veiksmingiausios? Gal reikia ne bausti, o jiems padėti? Pasigirsta vis daugiau raginimų griežtinti bausmes. Ar tai padėtų išspręsti problemą?

– Bausmių griežtumas niekur neveda. Keršto ir „kraujo“ siekiai skatina pyktį bei kitas neigiamas emocijas ir su kaupu grįžta mums atgal. Pagalba, jeigu ji priverstinė ir pamokslaujanti, taip pat neveiksminga.

Tačiau yra svarbu, kad žmogus už netinkamą ar žiaurų elgesį su gyvūnais neišvengtų atsakomybės. 2009 metais šunį Pipirą pražudęs vyras buvo pirmasis Lietuvoje, kuriam už tokį poelgį skirta reali laisvės atėmimo bausmė, jo byla buvo išnagrinėta greitai.

Deja, mūsų visuomenė vis dar pasižymi emociniu nejautrumu, socialiniu abejingumu, menka tolerancija „kitokiems“. Todėl, visų pirma, valstybės dėmesys žmogui, visuomenės narių pasitikėjimas vieni kitais bei institucijomis suteiktų saugumo ir žmonėms, ir jų augintiniams.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau