– Kaip jums pavyksta išlaikyti tokias puikias kūno formas?
– Tokie mano darbo reikalavimai, nes žmonės į teatrą ateina pasižiūrėti estetiškų vaizdų, tad mes, šokėjos, turime būti ne tik lengvai pakeliamos savo partneriams, bet ir gražios žiūrovams.
Stengiuosi laikytis tik vieno principo – kuo rečiau persivalgyti, tačiau man tai sunkiai sekasi – labai daug valgau. Per šias gastroles jau ir kolegės juokavo: „Ar aš tiek uždirbu, kiek pravalgau?“ (juokiasi).
Atsakingiau su maistu elgiuosi tik artėjant Baltijos baleto teatro spektakliui „Kitas pasaulis“, kuriame šokdama vilkiu tik šortukus ir liemenėlę. Likus 3–5 dienoms iki šio renginio, pradedu mažinti porcijas, nes nesinori, kad matytųsi papildomi kilogramai.
– Koks jūsų mitybos racionas?
– Įprastai pusryčių nevalgau, išgeriu tik kavos, nes truputį užkandusi apsnūstu, o tada kasdienė klasikos pamoka nueina šuniui ant uodegos – tampu nedarbinga. Todėl paprastai valgau apie 14 val. Skamba beprotiškai, tiesa? Tačiau tuo laiku baigiasi mano pirmoji dienos dalis, ir aš galiu sočiai papietauti, nes žinau, kad kita repeticija ar pasirodymas bus tik vakare.
Mano pietus paprastai sudaro sriuba ir mėsa su daržovėmis arba koks bulvinis patiekalas. Vakarienė būna pačiu įvairiausiu metu – nuo 18 iki 23 val.
O valgau aš viską – nuo troškinio iki bulvių traškučių, kuriems, deja, turiu priklausomybę. Jei krūvis lengvesnis, norisi lengvesnio maisto – valgau salotas, o jei teko ilgiau, intensyviau šokti, norisi riešutų, bandelių su lašinukais, riebių troškinių, mėsos. Negalėčiau gyventi be agurkų, „aisbergo“ salotų, bulvių, svogūnų, česnakų, aitriųjų paprikų, melionų, arbūzų, obuolių, kriaušių ir nektarinų.
Man skaniausias „saldainis“ – dešra (juokiasi). Saldumynų reikia tik tiek, kiek pritrūksta gliukozės virškinant. Jau gana seniai atsisakiau, ko nemėgstu: žuvies, džiovintų vaisų, pomidorų padažo, daugumos uogų.
Keistai nuskambės, bet man skaniausias patiekalas yra kokybiškai kepta duona su saulėgrąžomis ir sūriu bei česnaku. Taip pat prioritetu vadinčiau skaniai marinuotą ar vytintą mėsą su žaliu agurku, Tom Yum ir Ramen sriubas. Kadangi gyvenau Kinijoje, azijietiškas maistas man yra delikatesas, tik gaila, mūsų šalyje yra nedaug vietų, kur galima įsigyti originalaus skonio rytiečių patiekalų. Kaip lietuvė, esu neabejinga ir bulviniams patiekalams: vėdarams, cepelinams, žemaičių blynams, plokštainiams su spirgais.
Beje, aš pati ant palangės auginu prieskonius. Taigi vadinu savo mitybą subalansuota: derinu tai, kas organizmui naudinga, su tuo, kas nesveika (šypsosi).
Vanduo yra mano pagrindinis gėrimas, tad džiaugiuosi namuose turėdama vandens filtrą. Kava mėgaujuosi tik rytais ar retkarčiais išėjusi pasisėdėti su draugėmis.
– Kaip leidžiate laisvalaikį?
– Aš neįdomyla, tad visą savo turimą laisvalaikį praleidžiu prie televizoriaus. Tai man priimtiniausias būdas pailsinti tiek kojas, tiek mintis. Jei nieko neskauda, stengiuosi susitikti su draugais, bet – tik sėdėdama (juokiasi).
Labai norėčiau turėti galimybių lankyti baseiną arba vesti baletą vandenyje, tai man geriausias sportas, pramoga ir atsipalaidavimo būdas.
Mūsų sezonas įprastai prasideda rudenį ir baigiasi vasaros viduryje, tad šiltuoju metų laiku aš atostogauju, vykstu pailsėti į gimtinę Palangą. Būdama Vilniuje, norėdama trumpam atsikvėpti, važiuoju į Trakus, nes ten gyvena labai svetingi draugai.
– Ar teko patirti traumų?
– Tfu... tfu... tfu... turėjau tik dvi rimtas traumas ir milijardą čiurnos uždegimų. Kai buvau maža, įtrūkęs šlaunies raumuo gijo pusę metų, tada gydžiausi tik tepamais vaistais. Kai buvau šešiolikos, įplyšo čiurnos raištis, bet medikės jį palaikė paprastu patempimu, tad gijimo procesas truko daugiau nei metus.
Šokti negalėjau devynis mėnesius, mokykla net svarstė apie mano pašalinimą. Buvo baisu. Jokios procedūros nė trupučio nepadėjo, kol mamos dėka patekau į Palangos reabilitacinę kliniką, kurioje buvo diagnozuotas įplyšimas ir pradėtas gydymas ultragarsu, šiaip ne taip pastatė mane ant kojų.
Dabar kartais paskauda, tačiau dalis skausmo yra nerviniai (nuo streso) arba smulkūs nikstelėjimai, kuriuos gydau sportiniais pleistrais ar tepalais.
Spėkite, kas yra kelininkas? A) kelyje dirbantis žmogus; B) daugiau nei 2 kelio operacijas turėjęs baleto artistas (juokiasi).
Taigi vadinu savo mitybą subalansuota: derinu tai, kas organizmui naudinga, su tuo, kas nesveika (šypsosi).
Pirmuosius šokio padarinius ėmiau jausti būdama 21-erių, antrus – 25-erių, trečius – 27-erių. Metams bėgant dingsta lankstumas, sąnarių paslankumas, reikia vis daugiau ir daugiau laiko apšilti.
Kai niekas nemato, sau leidžiu vaikščioti kaip reperiui, nes jau dabar greitai stingsta sąnariai, negaliu ilgai sėdėti, nes pradeda mausti kūną. Atrodo juokinga, tačiau ilgiausiai galiu išsėdėti tik apie 20 minučių. Kai imu spurdėti, dažnai pašnekovas turbūt mano, kad aš labai nemandagi, bet kitaip negaliu...
Kas laukia manęs ateityje? Bijau pagalvoti. Jei būčiau tik baleto šokėja, scenarijus aiškus – operuoti keliai ir klubai, tačiau aš pasirinkau platesnio spektro šokėjos karjerą, tad net neįsivaizduoju, kaip man tai atsilieps ateityje.
– Kaip padedate savo organizmui atsigauti po intensyvių šokių?
– Kai būna „paskutinioji“, geriausia atgaiva tampa karšta vonia su levandomis ir miegas naujoje patalynėje, todėl jei tiek pajėgiu, kitą rytą nubundu puikios savijautos, bet šiaip iš esmės geriausia atgaiva tampa skanus maistas, geras miegas ir grožio procedūros, kurios ne tik gaivina, bet ir motyvuoja.
– Šiemet Edukologijos universitete baigėte Meno pedagogikos, šokio bakalauro studijas. Kokie ateities tikslai?
– Mano planai nepasikeitė nuo mokyklos laikų – aš noriu kurti, statyti choreografiją bei dar šiek tiek pašokti. Per save pažinti daugiau choreografijų, patikrinti, kas tinka, kas nepatinka. Nežinau, kur nuves mane likimas, bet labai mėgstu dalintis savo sukaupta patirtimi. Žinau, kad tai darau kitaip, nei yra priimta, esu laisvesnė ir atviresnė.
Dalia Šimkutė | Šaltinis – vlmedicina.lt
