Mano diena susideda iš daugybės įvairiausių pokalbių su be galo įdomiais žmonėmis: mokslininkais, gydytojais, studentais. Bet ji visuomet (beveik) baigiasi pačiu brangiausiu pokalbiu – pokalbiu su mama.
Kartais kalbame apie nieką: orą, bendrus pažįstamus, pasikeičiame receptais. O kartais nuklystame į filosofijos gelmes ir dalijamės patarimais apie laimę. Ji yra mano geriausia patarėja, gal todėl, kad mamos širdis visada žino geriausius vaistus dukros nuoskaudoms gydyti. Kadangi gyvenu toli ir mus skiria aštuonios valandos, kalbamės su mama sutartu laiku vėlai vakare. Tai mūsų laikas. Ir jeigu kas nors netyčia sutrukdo man šį pokalbį, sugadina mano dieną.
Keletą kartų, kaip visada laukdama tos ypatingos valandos, mama nepaskambino. Baimindamasi, kad kažkas nutiko, aš vis kartojau sau, kad padaryčiau viską pasaulyje, kad tik vėl galėčiau išgirsti Jos balsą. Nors mūsų ryšys yra toks stiprus, atrodo, stipresnis už gyvenimą, jam nutrūkus nežinočiau, kaip toliau gyventi. Pasirodo, jaudinausi veltui, nes buvau pamiršusi apie tam tikrus mamos planus.
Aš dažnai prisimenu tą vakarą ir jausmą, kuris tada mane aplankė. Jausmą, kad Jai, ko gero, taip ir nepasakiau, jog mūsų pokalbiai man yra pati brangiausia dienos akimirka. Jau laikrodis rodo 22 val. ir aš pagaunu save, žvilgčiojančią į telefoną. Mintimis prisimenu nuveiktus dienos darbus, sutiktus žmones, bet jie visi nublanksta prieš patį prasmingiausią dienos pokalbį, kuris manęs dar tik laukia, – pokalbį su mama. Jau matau telefone parašytą Jos žinutę ir nors už lango tamsu, man nušvinta saulė skaitant „Labas, saulyte“.
Man kartais šiek tiek liūdna, kai mūsų pokalbis baigiasi, bet aš užmiegu jausdamasi laiminga, nes žinau, kad rytoj išauš nauja diena, kuri padovanos man dar vieną pokalbį su mama! Ačiū, mama, už brangiausias dienos akimirkas, pokalbius su Tavimi! Ar jūs paskambinat mamai kiekvieną dieną? Pabandykit.
