Gryčiai – 120 metų
Devynduoniuose Zubrickas gyveno ne visą laiką. Tėvai buvo ištremti į Krasnojarską. Mama buvo vietinė, tėvas nuo Jonavos.
Arvydas gimė Sibire, į Lietuvą grįžo kelerių metukų.
Tuos namus, kuriuose gyveno mama prieš tremtį, kai šeimą išvežė, nugriovė, tai grįžę gavo su kitomis šeimomis gyventi mūrinį namuką. Buvo keturi vaikai. Visi dar gyvena.
Į šį seną namą, kurį Arvydas vadina gryčia, atėjo gyventi, kai apsivedė, kitaip sakant, atėjo gyventi užkuriomis. Kažkada tame name gyveno žmonos tėvai.
Gryčiai jau 120 metų. Namas neperdarytas, nekeistas, toks ir stovi autentiškas. Daug kas važiuodami pro šalį stoja ir fotografuoja. Su žmona Zita Arvydas jau gyvena 35 metus, užaugino du vaikus − Arūną ir Žaną. Dabar jie gyvena Panevėžy.
Daugybė žmogeliukų – per metus
Arvydui dabar eina 66-ti metai. Pensijoje nuo praeitų metų liepos mėnesio. Paskutiniu metu dirbo seniūnijoje, žolę pjovė. O prieš tai, kai dar buvo kolūkis, dirbo jame kerdžiumi. Šerdavo gyvulius, vasarą ganydavo.
Kai kolūkiai išsiardė, nuėjo kalviauti, išdirbo kelis metus kalviu, užsiėmė arklių kaustymu, plūgų, akėčių ir kitų padargų remontu. Tokie darbai Arvydui artimi: senelis buvo kalvis.
Kai išėjo į pensiją, ėmė daryti darbelius iš medžio.
Kalvystės darbų nedaro, nors ir medžio, ir kalvystės darbai jam artimi. Ypač artimi darbai su medžiu, tam potraukis yra jau nuo vaikystės, be to, yra baigęs Kauno 4-ąją profesinę mokyklą, įgijęs staliaus-baldžiaus specialybę.
Tuos visus darbus, kurie dabar išdėlioti lauke, padarė per metus: „Žiemą nėra ką veikti, tai ir darau“.
Savo darbelius jis vadina balvonais. „O kaip juos kitaip ir pavadinsi“, − juokiasi Arvydas.
Daug medinių žmogeliukų. Vieni išeksponuoti ant žemės, kiti ant stovo, kiti ant tvoros sėdi. Vienas su karučiais, kitas su smuikeliu ir pan. Štai sėdi žmogeliukų porelė, moteris jaukiai padėjusi galvą vyrukui ant peties, štai rusas ir ukrainietis vienas prieš kitą. Visko čia yra.
Prašo padaryti žmogeliuką į sodybą
Arvydas sako, kad dažnai žmonės prašo savo sodybai tokį medinį darbelį padaryti.
„Čia šalia yra kelias į Paberžę, tai daug žmonių važiuoja, pamato, sustoja, užrašo savo telefoną ir tai, ko nori – ar žmogelio su smuiku, ar su laistytuvu, ar dar kokio“, − pasakoja Arvydas.
Patinka žolę pjauti
Arvydas ne tik žmogeliukus daro, bet ir žolę pjauna, o šią vasarą ji neblogai želia. Pjauna savo sodyboje, taip pat ir kaimynams nupjauna. Užmokesčio neprašo, kiek kas duoda, tiek gerai.
„Man patinka žolę pjauti“, − sako Arvydas.
Namie dar nedidelis daržiukas, šiltnamiukas, turi šuniuką, katinuką, tad darbelių užtenka, bet ir lieka laiko darbeliams iš medžio. Kažkada laikė ir gyvulių, bet dabar nebe, nėra sveikatos.
Toks paprasto žmogaus nepaprastas gyvenimas. Su žmonėmis, su gryčia, su gamta, su mediniais žmogeliukais, su meile ir kuklumu bei darbštumu.
