Kodėl apie perdegimą kalbame mažai?
Apie perdegimą ir kitus panašius psichologinius sutrikimus mažai kalbame, nes nelaikome jų liga. Kartais perdegimą painiojame su kritusia motyvacija ir manome, kad su jo apraiškomis susitvarkysime patys. Pamirštame, kad padedant psichologui lengviau ir efektyviau išeitume iš mus ištikusios būsenos. Toks požiūris nėra svetimas net tarp medikų. 2016 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos mokslininkų komanda nustatė, kad net 58 proc. gydytojų ir slaugytojų jaučia perdegimo simptomus, bet niekur dėl to nesikreipia.
Perdegimo sindromą esame linkę nuvertinti. Dažnai pradėję jausti perdegimo simptomus, manome, kad kažkas mums negerai: apima gėda, kaltė ir pasibjaurėjimas savimi. Juk būdamas kunigu, turėtum būti stiprus, tvirtas, energingas. Vienintelės knygos lietuviškai apie perdegimo sindromą autorius – Pascalis Ide‘as – teigia, kad net 38 proc. kunigų visiškai perdegę, jie tik egzistuoja, gyvena, bet dirbti tiesiog nebegali.
Kas yra perdegimas?
Perdegimą dažniausiai patiria žmonės, kurie padeda, tarnauja kitiems. Pascalis Ide’as knygoje „Perdegimo sindromas. Gebėjimo duoti liga“ rašo apie gebėjimo duoti sutrikimą. Jis ištinka, kai nebegalime duoti tiek, kiek iš mūsų reikalauja pareigos, profesija, darbas. Perdegimas yra lėtinio streso padarinys. Jis kyla iš nuolatinio bendravimo. Tokio pobūdžio stresą patiria ne tik kunigai, bet ir gydytojai, slaugytojai, socialiniai darbuotojai, klientų aptarnavimo specialistai. Neretai jaučiame, kad nebenorime su žmogumi bendrauti, bet jis kreipėsi į mus pagalbos, patarimo, tad negalime atsisakyti. Tokios situacijos nuolat kartojasi, prisideda kiti stresą keliantys veiksniai ir išsivysto į perdegimą. Negydomas perdegimo sindromas ima trukdyti dirbti, gali sukelti depresiją ar net tapti mirties priežastimi.
Perdegimo priežastis – susikaupęs stresas ir dėl to kylantis nuovargis, kuris yra apsaugos mechanizmas. Kai esu emociškai išsekęs, apie meilę kitam žmogui negaliu kalbėti. To neišgali psichika. Kūnas ir psichika ima signalizuoti žmogui, kad būtina pertrauka, kitaip nebegalėsime funkcionuoti, susikaupti, prarasime trumpalaikę atmintį.
Kiekvienas turėtume išmokti atpažinti perdegimo sindromą ir ištiesti pagalbos ranką tiems, kurie susiduria su šia liga.
3 pagrindiniai požymiai, rodantys perdegimo sindromą
- Emocinis išsekimas ir lėtinis nuovargis. Stinga energijos, nebejaučiate emocijų, o nuovargio susikaupę tiek, kad net pamiegojus parą ar dvi nesijaučiate pailsėję.
- Nepasitenkinimas ir nusivylimas savo veikla, profesija, pašaukimu, galimybėmis bei savimi. Turite aukštus idealus, trokštate padėti kitiems ir tarnauti, labai daug dirbate, bet nepasiekiate jokio rezultato. Tada netenkate entuziazmo ir energijos, kaltinate save, abejojate savo pasirinkimais ir pašaukimu, nebematote gyvenimo prasmės.
- Depersonalizacija – nuasmeninimas, kuris neretai pasireiškia cinizmu. Jei nuolat bendraujate su žmonėmis ir imate jaustis perdegę, pradedate vengti žmonių, kurti atstumą.
Kaip išvengti perdegimo?
Perdegimo sindromas nėra neįveikiama liga. Nebijokite kreiptis pagalbos į specialistus ir pasitelkite šiuos patarimus kovodami su sunkumais.
- Tvarkykis su stresu – pažink, kas jį kelia ir ieškok būdų, kaip reguliuoti streso lygį.
- Ugdyk atsparumą – suteik galimybę kūnui ir psichikai atsistatyti. Jei suteiki kūnui fizinį krūvį, leisk jam pailsėti. Jei – psichologinį krūvį, tai po to pabūk ramiai.
- Mažink alkoholio, rūkalų kiekį. Perdegimą patiriantis žmogus yra labai pažeidžiamas ir dėl to lengviau tampa priklausomas. Išgėrus palengvėja, stresas sumažėja, dėl to išgeriu dar, kad tik kuo labiau palengvėtų. Tokiu būdu kūnas bando gintis, bet pasąmonė šitaip tik prašo pagalbos.
- Išmok gauti ir priimti. Krikščioniškoje aplinkoje dažniau duodu, tarnauju, bet užmirštu, kad norėdamas dalytis turiu kažką turėti. Jei esu piktas, kaip pasidalysiu džiaugsmu su kitu žmogumi? Jei neturiu entuziazmo, dingęs pasišventimas, kaip pasidalysiu tikėjimu su kitu abejojančiu žmogumi? Turime nuolat savęs klausti, ar aš moku gauti, ar turiu kažką, ką galėčiau paaukoti. Jei nieko neturiu, tai ką paaukosiu?
- Priimk savo netobulumą ir ribotumą. Jei peržengiu galimybių ribas, sulauksiu bėdos. Dažnas kunigas trokšta būti idealus, bet jis tėra žmogus, o ne Dievas. Jei nuolat jaučiuosi kaltas, tai kuo galiu dalytis su kitais? Atjauta, pagarba, meilė ir rūpestis turi būti skirti pirmiausia sau, kitaip nemokėsime mylėti ir kito. Jei rūpinuosi savimi, tada galiu ir kitais rūpintis.
- Sugrįžk į dabartį – ji yra tobuliausia poilsio forma. Žmogui būtina pailsėti ir laikytis kokybiško dienos ritmo. Kunigui sudėtinga turėti atostogas ir nuoseklią dienotvarkę. Kiekvieną akimirką gali nutikti kažkas netikėto. Svarbu sugrįžti į dabartį, nes streso veiksniai dažniausiai būna praeityje (tai, kas kelia nerimą, susierzinimą, nuoskaudą, pyktį, gėdą) arba ateityje (ar spėsiu, padarysiu, gausiu, ar įvyks, kaip noriu, planuoju). Sugrįžti į dabartį galima per šv. Mišias, maldą, ramiai pabūnant bent 6 minutes, atliekant tik vieną veiksmą vienu metu ir visiškai į jį susitelkus, trumpai numigus po pietų.
- Rūpinkis savimi ir savo kūnu – ar laiku valgau, kokį maistą renkuosi, ar jame pakanka vitaminų ir mineralų, ar kasdien judu?
- Laikykis drausmės ir ugdyk naujus įpročius. Norėdamas išvengti perdegimo, turiu stengtis sąmoningai keisti gyvenimo būdą ir nusistatyti konkretų gyvenimo ritmą.
- Priimk kitų pagalbą. Socialinė aplinka gali užkirsti kelią perdegimui ir padėti jį įveikti.
- Puoselėk aktyvų dvasinį gyvenimą – sekmadienio šventimas, išpažintis, gilus, vidinis tikėjimas padėtų įveikti perdegimo sindromą. Jei sekmadienis yra darbo diena, turi poilsiui skirti kitą dieną. Jei neleisi nervų sistemai atsistatyti, ji tau netarnaus.
Straipsnį pagal Dariaus Pietario paskaitą „Perdegimo sindromas kunigo tarnystėje“ parengė krikščioniška leidykla www.magnificat.lt
