Jau kelerius metus L.Pernavas savo laisvalaikį skiria reguliariam ir intensyviam sportui, o prieš porą metų sumanė save išbandyti varžybiniame kultūrizme. Praėjusį pavasarį jis dalyvavo Telšiuose vykusiame atvirame NAC Lietuvos kultūrizmo čempionate ir tarp pradedančiųjų užėmė trečiąją vietą.
Ėmus intensyviai sportuoti, teko keisti ir mitybos, sporto bei poilsio režimus. Paklaustas, ar ėmęsis sveikai maitintis neprimetė to visai šeimai, L.Pernavas tvirtino, kad namuose visada buvo stengiamasi valgyti sveikesnį maistą. „Bulvių traškučių, limonado ir cukraus mūsų namuose nėra, – sakė pašnekovas. – Šeimai tikrai neperšu nei savo mitybos, nei sporto ar gyvenimo ypatumų, bet mes visi pakankamai linkę į tą pusę.“
Bulvių traškučių, limonado ir cukraus mūsų namuose nėra.
Ko vis dėlto teko atsisakyti ir kokias „nuodėmes“ sau leidžia, kokias sporto šakas yra išbandęs, kodėl patraukė varžybinis kultūrizmas, ką apie šį sportą ir jo profilį socialiniuose tinkluose, kuriuose puikuojasi įspūdingos nuotraukos, mano jo žmona, ar turi idealų, kuriais seka, L.Pernavas papasakojo 15min.
– Papasakokite, kokių sporto šakų esate išbandęs ir kada pradėjote intensyviai sportuoti?
– Aš apskritai visą gyvenimą intensyviai gyvenu ir sportuoju. Kiek save pamenu, ir vaikystėje, mokykloje, ir vėliau. Tik sporto šakos keitėsi. Mokykloje daugiau lošiau futbolą, krepšinį, vėliau perėjau prie kovinių sporto šakų, teko išbandyti ir kikboksą, ir boksą, ir imtynes, ir kovas be taisyklių.
Svarmenų kilnojimas mane lydėjo visą laiką. Nuo 2014 m. jau be jokių pertraukų perėjau į šį sportą. Turėjau nemažų sportinių traumų ir nusprendžiau, kad vis dėlto šis sportas man bus saugiausias, nes man jau eina 43 metai. Turėjau Kaune porą trenerių, paskui, kai persikėliau į Vilnių, susitikome su Andriumi (Pauliukevičiumi – red.) ir pradėjau sportuoti.
– Jūsų treneris Andrius Pauliukevičius yra užsiminęs, kad prieš porą metų susitikote su juo, nes norėjote pradėti ruoštis ir išbandyti save varžybiniame kultūrizme. Kodėl jums to prisireikė? Kokius tikslus sau išsikėlėte?
– Vienas tokių impulsų buvo žmonos klausimas, sako: sportuoji, skiri tam tiek laiko, dėmesio, prisižiūri mitybą, kas iš to? Pradėjau mąstyti, kas iš to? Kitas dalykas buvo tai, kad jau daug laiko sportavau ir pačiam norėjosi save išbandyti. Ir trečias dalykas, kuris yra vienas svarbesnių, norėjosi keisti mūsų pareigūnų mąstymą apie laisvalaikį, apie vieną iš būdų, kaip būtų galima susidoroti su stresu.
Mačiau, kad būdų daug išbandyta, gal net drastiškų, jie veikė, bet ne iki galo. Ir tada pamaniau, kodėl negalėčiau to parodyti savo pavyzdžiu.
Savo sistemoje turėjome pakankamai bėdų – kalbu apie alkoholio vartojimą, tikrai nenoriu pasakyti, kad visi turėjo tą bėdą, žinoma, kad ne, bet ta kultūra, atėjusi dar iš sovietinių laikų, buvo. Daug žmonių teko atleisti vien dėl šių problemų, tad norėjosi tai kaip nors keisti. Mačiau, kad būdų daug išbandyta, gal net drastiškų, jie veikė, bet ne iki galo. Ir tada pamaniau, kodėl negalėčiau to parodyti savo pavyzdžiu.
Taigi pradėjau dar daugiau sportuoti, kreipti į tai dėmesį, ruoštis varžyboms. Paskui jau atsirado ir socialiniai tinklai, daugelis klausė, kam iš tikrųjų tai rodau?
– Taigi kam tai rodote? Dėl kokios priežasties visai neseniai susikūrėte paskyrą socialiniame tinkle „Instagram“?
– Tam, kad parodyčiau, jog nepaisant sunkaus darbo, to, kad namai yra toli – beveik už 100 km, užaugintų trijų sūnų – du jau pilnamečiai, turimos veiklos, kurios tikrai yra daug, galima surasti laiko, galima gyventi kitaip, laisvalaikį leisti kitaip, tą patį stresą nuimti. Žinoma, galima ir keliauti, knygas skaityti, šachmatais žaisti, žolę pjauti, tų būdų yra įvairių, bet sportas yra vienas jų.
Savo paskyrą tinkle „Facebook“ daugiau naudoju darbiniams reikalams, nors ten yra įrašų ir apie mano asmeninį gyvenimą. Kadangi sporto irgi buvo nemažai, nutariau, kad tam geriau sukurti atskirą paskyrą „Instagrame“, kad galėčiau ten sudėti visas savo mintis, pasiekimus ir pan., kas susiję su sportu.
– Ar jaučiate, kad jūsų pavyzdys veikia tą tiesioginę grupę, kuriai daugiausia ir norėjote parodyti?
– Kalbant apie policininkus, situacija yra pasikeitusi, beldžiu į stalą, kad taip ir liktų. Bent jau dabar neturime tokių problemų, kurių turėjome. Negaliu sakyti, kad tai yra mano ar mano sporto nuopelnas, bet tikiu, kad, ir labai nedidele dalimi, tai prisidėjo.
Kasdien bendrauju su policininkais, matau daug labiau pasitempusių, geros nuotaikos, laisvalaikiu daugiau judančių. Čia jokiu būdu nereikia kalbėti apie kultūrizmą: vieni plaukia, kiti slidėmis čiuožia, treti dar kuo nors užsiima.
Kasdien bendrauju su policininkais, matau daug labiau pasitempusių, geros nuotaikos, laisvalaikiu daugiau judančių.
Ėmėmės ir daug kitų priemonių. Turime įkurtą specialų padalinį, kuriame dabar yra tris su puse karto daugiau instruktorių, nei buvo prieš porą metų. Jie yra tiesiogiai atsakingi už mūsų policijos pareigūnų fizinį, kovinį, taktinį parengimą. Tai irgi turėjo įtaką.
Leidžiame policininkams esant reikalui sportuoti ir darbo metu, jie turi keletą valandų, kurias netgi privalo skirti sportui. Ten, kur matome, kad nėra sporto salių, jas įrengiame policijos komisariatuose arba bandome sales išnuomoti, kalbame su sporto klubais dėl abonementų, kitų dalykų.
Iš atsiliepimų, komentarų, žinučių, tiesioginių pokalbių su pareigūnais matau, kad susidomėjimas tikrai yra. Žinoma, tai yra procesas ir nereiškia, kad per vieną dieną viskas pasikeis. Dabar Lietuvoje kur kas daugiau žmonių sportuoja, bet tai neatėjo per vieną dieną. Turime užaugti ir tam. Bet aš tikrai niekada nesakau, kad sportas yra pagrindinis dalykas ir kitoks laisvalaikis negalimas.
– O kam jūs pats, be sporto, laisvalaikiu dar atrandate laiko?
– Šeimai ir knygoms.
– Turite mėgstamiausią autorių? Ką skaitote?
– Neturiu mėgstamiausio autoriaus. Literatūra, kurią mielai skaitau, yra istorija, kita dalis knygų susijusios su mano darbu, kas man įdomu ir ką galiu panaudoti: vadybiniai klausimai, konfliktinių situacijų sprendimas ir t. t.
– A.Pauliukevičius taip pat yra pasakojęs, kad pradėjus sportuoti jums reikėjo susidėlioti tam tikrą visos dienotvarkės, sporto ir mitybos planą. Kokius pokyčius turėjote padaryti savo gyvenime?
– Kol sportavau daugiau mėgėjiškai, į tokį dalyką kaip miegas, maistas per daug dėmesio nekreipiau. Žinojau, ką reikia daryti, jei pavykdavo – gerai, jei ne – tai ne tragedija. O kai pradedi sportuoti varžybiniu lygmeniu, poilsis, miegas, maistas ir pats sportas tampa labai svarbūs. Sportininkai skaičiuoja, kad miegas ir maistas sudaro apie 50–60, kiti – kad net 70 proc. sėkmės.
Buvo tokių atvejų, kai važiuoju į susitikimą ar renginį, bet turiu savo dėžutę. Stengiuosi kur nors kamputyje pavalgyti, kad kitų nešokiruočiau.
Turėjau susitvarkyti su maistu, t. y. žinai, ką turi valgyti, kiek turi valgyti ir kada, ir turi to laikytis. Pasiruoši maistą iš vakaro, kartais pasiruoši ir penkioms dienoms iš anksto, jei žinai, kad laiko neturėsi. Labai daug dėžučių – tie, kurie sportuoja, supranta, apie ką šneku, susidedi ir jos visada yra su tavimi, nesvarbu – ar į kelionę važiuoji, ar į pasitarimą, susitikimą, ar į renginį.
Buvo tokių atvejų, kai važiuoju į susitikimą ar renginį, bet turiu savo dėžutę. Stengiuosi kur nors kamputyje pavalgyti, kad kitų nešokiruočiau. Dabar, kai jau daug kas žino apie šį mano užsiėmimą, reaguoja šiek tiek paprasčiau, o kai kurie ir visai normaliai.
Taigi visur lydi dėžutės, antras iššūkis yra miegas, su kuriuo dar nesusidorojau. Man reikėtų miegoti apie 7–8 valandas ir dar būtų gerai dieną rasti kokias 30–45 minutes. Mano vidurkis kol kas yra šiek tiek daugiau kaip šešios valandos. Jeigu noriu dalyvauti varžybose, paroje dar turiu surasti porą valandų poilsiui.
Jeigu noriu dalyvauti varžybose, paroje dar turiu surasti porą valandų poilsiui.
Na, ir kita dalis – pats sportas. Čia jau buvo paprasčiau, nes ir anksčiau sportavau reguliariai, tik reikėjo šiek tiek pasikoreguoti programą. Aišku, prieš varžybas sportuoju daugiau, būdavo, kad per dieną ir porą treniruočių darydavau.
O šiaip pagrindinis dalykas yra noras, jeigu jo yra, tada viskas įmanoma.
– Kokios yra jūsų treniruotės ir kiek laiko per dieną ir per savaitę joms skiriate?
– Per savaitę turiu keturias jėgos treniruotes su svarmenimis ir dvi tris kardio. Iš esmės stengiuosi sportuoti kasdien. Jėgos treniruotė trunka iki valandos, o kardio apie – 40–45 minutes.
– Savo „Instagram“ paskyroje dalijatės ne tik nuotraukomis iš treniruočių, bet ir pasisakote apie mitybą. Ten pat matyti, kad ta kasdienė mityba ne visada jus džiugina ir kad savaitgaliais leidžiate sau „nusidėti“ su blyneliais, ledais ir kokakola. Ar tai paskui neatsiliepia bendram rezultatui?
– Ne, tai tikrai niekuo nekenkia ir nieko nekeičia, jei iš esmės laikaisi savo plano. O leisti sau kartą per savaitę valgyti, ką nori, – daugelis net rekomenduoja taip daryti. Jeigu tu visada, liaudiškai tariant, „sėdėsi ant dietos“, laiko klausimas, kada nutrūksi, nes tai yra išties labai sudėtinga, kalbu apie varžybinį lygmenį. Bet kai pasirenki dieną, kurios vakarą galėsi valgyti, ką nori, tada labai nesunkiai išgyveni kitas dienas.
Jei žinau, kad kurią nors dieną kitą savaitę turėsiu renginį ar vakarienę, sekmadienio vakarą save „pasitaupau“.
– Kokių mėgstamų maisto produktų jums teko atsisakyti?
– Mėgstu blynus, anksčiau juos valgydavau dažniau, dabar – rečiau. O daugiau lyg ir nieko neteko atsisakyti, visada stengdavausi maitintis pakankamai sveikai, tik kad neskaičiuodavau gramų, kiek gaunu baltymų, angliavandenių, riebalų.
– Kultūrizmą propaguojantys asmenys dažnu atveju vartoja anabolinius stereoidus. Ar jūs juos vartojate? Ir ar nesibaiminate jų padarinių ateityje?
– Ne, nevartoju. Ir juokinga, kai kiti mano, kad gali nieko nedaryti, pavartoti papildų ir pasiekti rezultatų. Tokie dalykai, maisto papildai gali būti priedas prie visko, vartodamas papildus gali kokius nors rezultatus pasigerinti, bet 80–95 proc. rezultatų priklauso nuo poilsio, mitybos ir sporto. Tikrai ne nuo steroidų.
Jeigu kalbame apie varžybinį kultūrizmą, čia jau lygybės ženklo su sveika gyvensena nedėčiau. Prieš varžybas tenka stipriai sumažinti angliavandenių, riebalų kiekį, atsisakyti druskos, kurį laiką visiškai negerti vandens, tai irgi, matyt, kada nors turės kokius nors padarinius. Klausimas, kiek protingai ir dažnai tai darysi.
80–95 proc. rezultatų priklauso nuo poilsio, mitybos ir sporto. Tikrai ne nuo steroidų.
Mano pagrindinė žinutė yra ne varžybos, o kitoks gyvenimo būdas, sveika gyvensena. Aš ir dabar rudenį galėjau dalyvauti varžybose, bet suprantu, kad man jau pakankamai daug metų, kad mano organizmas irgi turi pailsėti, negaliu savęs kankinti, nes suprantu, kokie padariniai gali būti. Nusprendžiau, kad varžybose, jei viskas bus gerai, leis sveikata ir turėsiu tam laiko, dalyvausiu kitą pavasarį.
Taigi čia kiekvienas žmogus pasirenka, ko jis nori. Aš irgi esu daug apie tai girdėjęs, nesmerkiu nė vieno, čia yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas.
– Žmona iš dalies tapo jums paskatinimu pradėti intensyviau sportuoti, o kaip ji dabar į viską reaguoja?
– Tai yra mano gyvenimo dalis, o tam, ką darau, ji visada pritaria ir palaiko, kalbu ne tik apie sportą, bet ir apie darbą, nes teko nemažai keliauti po Lietuvą. O dėl nuotraukų – nežinau, daug ta tema ir nediskutuojame. Tai yra to sporto dalis.
Pamenu, viename interviu sakė, kad aš galbūt narcizas. Aš manau, kad visi, tokiu sportu užsiimantys, šiek tiek yra narcizai (šypsosi). Kiekvienas norime kuo geriau atrodyti. O jei negalėsi į save veidrodyje žiūrėti, negalėsi ir kitiems parodyti. Šios varžybos ir yra – viena, kad tu gali pasiruošti, užsiauginti raumenis, kita – turi mokėti juos parodyti, nes už tai duodami balai ir už tai užimi vieną ar kitą vietą, o ne už tai, kad daug sportuoji.
Mano žmona ir pati nevengia nueiti į sporto salę, ir vaikai sportuoja, kai galiu, nueiname kartu.
– Sulaukiate lyginimų, kad esate panašus į Jeaną Claude'ą Van Damme'ą, kaip į tai reaguojate?
– Galbūt keletą kartų sulaukiau, bet čia žmonių vertinimas. Aš jo asmeniškai nepažįstu, filmus mačiau, jei kam nors panašu, tai gal ir gerai. Bet kovos menų tokių, kaip užsiima jis, nepropaguoju, tai nežinau, kur tas panašumas. Ir jis tikriausiai vyresnis už mane kokių dešimt metų, jei neklystu.
– O apskritai, esate linkęs save su kuo nors lyginti? Ar turite žmogų idealą?
– Anksčiau turėjau, bandydavau save su kuo nors lyginti, bet paskui supratau, kad save reikia lyginti ne su kuo nors kitu, o su savimi pačiu. Mano tikslas – visomis prasmėmis, ne tik kalbant apie sportą, rytoj būti geresniam, nei buvau šiandien. Kai kada pavyksta, kai kada ne, bet tai yra gyvenimas.
Be abejo, yra žmonių, pavyzdžiui, Arnoldas Schwarzeneggeris, kuriais daugiau domiuosi, yra politikų, kuriems labiau simpatizuoju ir t. t. Bet vieno žmogaus, kurį galėčiau vadinti idealu, tikrai neturiu.