Džiaugsmingas muzikantų paradas, folkloro elementai, karoliukai iš velionio palaikų pelenų ir netgi striptizo šokėjos – visa tai laidotuvių ceremonijų realybė, kuri kasdien vyksta įvairiausiuose mūsų planetos kampeliuose. Ritualinių paslaugų centro „Rekviem“ laidotuvių ceremonijų planuotoja Rūta Cimarmanaitė pastebi, kad, priešingai nei yra įsitikinę daugelis lietuvių, atsisveikinimo ceremonija neturi vieno teisingo scenarijaus, o tai geriausiai parodo kitų šalių laidotuvių tradicijos.
Laidotuvių ceremonija – velionio gyvenimo šventė
Pasak R.Cimarmanaitės, nors artimojo netektis sukelia skausmą ir liūdesį, gedulingo laidotuvių ceremonijos scenarijaus kai kuriose pasaulio šalyse atsisakyta dar prieš šimtmetį. Vietoje to, paskutinio atsisveikinimo metu švenčiamas prabėgęs velionio gyvenimas, o susirinkusieji džiaugiasi visais kartu su juo praleistais metais.
„Pavyzdžiui, JAV Luizianos valstijoje, Naujojo Orleano mieste, dar XX a. pradėta laidotuvių ceremonijos tradicija, kurios metu velionis į paskutinę kelionę išlydimas skambant pučiamųjų orkestrui ir džiazo ritmams. Toks atsisveikinimas – džiaugsmingas renginys, kuriuo švenčiamas prabėgęs velionio gyvenimas, tuo pat metu nepamirštant parodyti ir deramos pagarbos gedintiems artimiesiems.
Tiesa, ceremonija turi keletą taisyklių. Pirmiausia, džiazo grupė artimojo netekusią šeimą palydi į laidojimo namus, kartu sudaro vadinamą pirmąją eilę, ir tik po jų rikiuojasi visi kiti atsisveikinimo dalyviai.
Pasibaigus oficialiajai ceremonijos daliai, pradedama procesija, kurios metu karstas ar urna nešami į laidojimo vietą. Priekyje žygiuoja muzikantai, o visam paradui vadovauja atlikėjas, dėvintis prašmatnią koncertinę aprangą. Šis džiaugsmingas paradas sulaukia nemažai aplinkinių dėmesio, o visi norintys, net ir nepažinoję velionio, kviečiami prisijungti prie procesijos, kartu išlydėti jį į paskutinę kelionę“, – apie neįprastą atsisveikinimo tradiciją pasakoja laidotuvių planuotoja.
Nors efektingą renginį primenančios laidotuvių ceremonijos vyksta ne tik JAV, įvairių kultūrų atstovai tokią tradiciją supranta labai skirtingai. Puikus to pavyzdys – Kinija, kurioje atsisveikinimo ceremonijos metu velionio garbei surengiamas erotinis šou.
„Apsilankę tam tikrose Kinijos vietovėse gerokai nustebtumėte, nes atsisveikinimo ceremonijoje vietoj gedinčių artimųjų išvystumėte ošiančią minią ir striptizo šokėjų pasirodymą.
Egzistuoja ne viena teorija, kuria bandoma paaiškinti, kam tokią subtilią akimirką reikalingas šis merginų šou, tačiau dažniausiai tokia kinų tradicija aiškinama kaip noras į ceremoniją pritraukti kuo daugiau žmonių, pagerbti velionio troškimą susilaukti vaikų arba įrodyti, kokia turtinga buvo jo šeima“, – sako R.Cimarmanaitė.
Pasak jos, šis neįprastas atsisveikinimo su mirusiuoju būdas tik dar kartą įrodo, kad laidotuvių ceremonijos neturi griežtų taisyklių ir gali būti rengiamos labai įvairiai.
Neįprastos Azijos tradicijos
Kai kuriems lietuviams vis dar nepatikliai žiūrint į palaikų kremavimą, nors šalyje tradicinės kremavimo paslaugos Kėdainių krematoriume teikiamos jau nuo 2011-ųjų, Pietų Korėjoje šiam laidojimo būdui spėta sukurti alternatyvų. Vietoj įprasto pelenų laikymo urnoje, iš jų gaminami karoliukai, kurie įteikiami artimiesiems.
Atlikus kremavimą, mirusiojo pelenai išvalomi, taurinami ir stingdomi į kristalus, vėliau paverčiamus spalvotais, blizgančiais karoliukais. Tiesa, jie skirti ne papuošalų gamybai – dažniausia karoliukai laikomi matomoje vietoje namie, stikliniame inde ar specialiame butelyje.
Neįprastas Azijos šalių laidojimo tradicijas savo akimis ne kartą stebėjo keliautoja, knygos apie keliones „Į Aziją su meile“ autorė Gabrielė Štaraitė. Ją ypač nustebino Indonezijoje esančios Sulavesio salos, Tana Toraja žemės gyventojų laidojimo papročiai.
„Torajiečiai yra apsėsti mirties, tačiau čia ji reiškia ne tragišką gyvenimo pabaigą, o perėjimą į kitą, galbūt geresnį pasaulį. Kad perėjimas būtų sėkmingas, labai svarbu paaukoti kuo daugiau transporto priemonių, kurios saloje yra buivolai.
Iki XX a. pradžios gyvuliai buvo tiesiog aukojami, bet olandai, pasibaisėję tokiu resursų švaistymu, vietinius paskatino laidotuvių metu nesuvalgomą mėsą įdėti svečiams į namus ir išdalyti apylinkės vargingiesiems. Tad turtingo žmogaus laidotuvės tampa tikra puota visam kaimui.
Tiesa, iki laidotuvių gali praeiti nemažai laiko, nes norint surengti tokią šventę, mirusiojo šeima turi surinkti nemenką pinigų sumą. Todėl po mirties velionio kūnas yra balzamuojamas – anksčiau tam naudotos natūralios medžiagos: betelio riešutas, kava, medžių lapai ir žievės, dabar dažniau renkamasi metanolio dujas“, – įspūdžiais apie vieną keisčiausių matytų laidotuvių ceremonijų dalijasi G.Štaraitė.
Skirtumai – ne tokie ryškūs
Nors pasaulyje egzistuoja daugybė neįprastų laidotuvių tradicijų, artimesnėse Lietuvai valstybėse vykstančiose atsisveikinimo su mirusiaisiais ceremonijose skirtumų gerokai mažiau. Vis dėlto laidotuvių planuotoja R.Cimarmanaitė keletą jų įžvelgia.
„Estijoje, kaip ir Lietuvoje, atsisveikinimas reiškia šeimos ir artimiausių žmonių susibūrimą, tačiau estai kur kas daugiau dėmesio skiria šeimos narių ir mirusiojo kontaktui, kuris palaikomas artimiesiems patiems aprengiant velionį (folkloro elementų turinčia apranga) ir užveriant akis bei burną – tikima, kad tokiu būdu nuo nelaimės apsaugomi mirusiojo šeimos nariai.
Taip pat ceremonijos metu parodytas glaudus ryšys esą apsaugo nuo mirties velionio artimųjų namus“, – įžvalgomis dalijasi R.Cimarmanaitė.
Pasak jos, skirtumų yra ir krikščioniškoje Švedijoje, kurioje, mirus šeimos nariui, įprasta jį laidoti po mirties praėjus vidutiniškai 20 dienų. „Šis laikas – ilgiausias pasaulyje, kuriam praėjus laidojamas velionis, o švedams jis atrodo netgi per trumpas“, – pasakoja laidotuvių planuotoja.
Laidotuvių tradicijos net ir kaimyninėse šalyse gali būti be galo skirtingos, todėl R.Cimarmanaitė į atsisveikinimo ceremonijas pataria žiūrėti lanksčiau ir priimti įvairius jų scenarijus.