Susipažinkime: Paulina Kuraitienė, Kauno rajono socialinių paslaugų centro Dienos socialinės globos centro vedėja, save vadinanti vaikų, turinčių autizmą, drauge; Eglė Jokužytė, VšĮ „Verslas ar menas“ direktorė, leidžianti knygas neregiams vaikams ir inicijuojanti socialinius projektus, ugdančius jų kūrybiškumą; Aistė Jasaitytė-Čeburiak, psichologė ir edukologė, „Kūrybinių partnerysčių“ projekto koordinatorė Vilniaus mergaičių socializacijos centre, kuriame mokosi teistos ar vaikų globos namuose užaugusios paauglės; Eglė Stasiulytė, teatro pedagogė, viena iš devynių lietuvių gydytojų-klounų, kurie kasmet aplanko tūkstančius sunkiai sergančių vaikų.
– Kažkada žengėte pirmą žingsnį tokios, daugumos nuomone, ypač psichologiškai sunkios veiklos link. Koks buvo tas postūmis?
– Aistė: Šįmet į Socializacijos centrą nuvažiavau savo iniciatyva. Žinojau, su kuo susidursiu, – sunkaus elgesio, turinčiomis psichikos sutrikimų mergaitėmis. Analizavau save: kam man to reikia? Kodėl ten einu? Esu labai jautri aplinkai, turbūt kaip mes visos, čia susirinkusios. Neskirstau vaikų į tokius ir kitokius – toks skirstymas priimtas mūsų visuomenėje. Mes geri, mums pasisekė, o kitiems – ne. Vis dar studijuoju psichoterapiją, todėl buvo įdomu ir profesiniu atžvilgiu, kaip kurti santykius su pažeistu vaiku, kad jis pajudėtų iš sąstingio ir užaugtų laimingesnis. Ten ėjau dar ir todėl, kad pati iš savo mokyklos išsinešiau labai daug žaizdų. Daug kas priklauso nuo mokytojų: dažnai mes mokykloje įgyjame baimę klysti, būti kitokie, išsiskirti, viešai kalbėti. Todėl ir noriu skatinti jaunimą nebijoti būti savimi, keistis, eksperimentuoti, o mokytojus – būti vaikų bendrakeleiviais, rodančiais kryptį, skatinančiais veikti, o ne baudėjais ir gąsdintojais. Būdama su vaikais gydausi ir mokausi pati, augu kartu su jais.
– Eglė J.: Užaugau spaustuvėje – tai mūsų šeimos verslas. Kartais susimąstydavau: visa ta knygų jūra knygynuose, ta begalinė leidinių įvairovė yra skirta tik tiems, kurie mato. O juk žinojau, kad mūsų spaustuvės technologijos leidžia kurti ir kitokias knygas – neregiams. Sudėtinga, bet įmanoma. Ėmiau gilintis, kaip tai padaryti kokybiškai, nes vaikiškų knygučių Brailio raštu yra labai mažai, jų galima pasiskolinti tik specializuotose įstaigose. Tada pastebėjau, kad knygos skirtos tik neregiams arba tik regintiems žmonėms, o kaip jas skaityti reginčiai mamai kartu su neregiu vaiku? Supratau, kad reikia išleisti knygelių, skirtų tiek vieniems, tiek kitiems: ant raidžių teksto iškiliuoju būdu pirštais būtų skaitomas Brailio raštas, iliustracijos irgi būtų iškilios. Taip gimė „Eglė žalčių karalienė“, dabar neregiai dar testuoja Leonardo da Vinci pasakų knygą. Norėjosi ne atskirti reginčius nuo neregių, o juos sujungti, todėl ėmiausi ir kūrybinių projektų, tarkim, regintys vaikai kartu su nereginčiais kurs atvirukus.
– Paulina: Mano pradžia buvo labai paprasta. Kaip ir kiekvienas žmogus, troškau būti laiminga, studijų metais ilgai laužiau galvą, ko imtis, kad save išreikščiau. Keista, bet vos išgirdusi žodį „autizmas“ ir beveik nieko apie jį nežinodama staiga supratau, kad tai ir bus mano gyvenimo nuotykis. Iš pradžių nuėjau į vieną šeimą savanoriauti: ten gavau pirmųjų teorinių ir praktinių žinių apie autizmą, ten vis stiprėjo vidinis pojūtis, kad esu savo kelyje. Ir dar – to vaiko, turinčio didelę negalią, dėka aš atpažinau savo negalią. Ir ne vieną. Buvimas šalia tokių žmonių padeda priimti savo negalią, išlaisvina, suteikia tiek stiprybės, tiek energijos, kad suvoki: tu tiesiog labiau gyveni, esi žmogiškesnis, laimingesnis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Be rankų ir kojų gimusio Nicko Vujiciciaus citatos, užkrečiančios gyvenimo džiaugsmu
– Eglė S.: O aš net nežinojau, kur įšokau! Po pirmo kurso jaučiausi ne itin patenkinta studijomis, tad pasakiau draugei, kad labiausiai norėčiau žmones padaryti laimingus, juos prajuokinti. Ir staiga po mėnesio sesė man atsiuntė nuorodą, kad gydytojų-klounų komanda ieško naujų narių. Tiesą sakant, iki pirmo apsilankymo ligoninėje net nežinojau, kur einu... Ne, niekada nebijojau nei vaikų, nei ligoninių, man patiko idėja žmonėms teikti džiaugsmą ir tuo džiaugsmu gydyti, o palaipsniui supratau, kad atsitiktinai atsiradau ten, kur norėjau ir apie ką svajojau.
– Turbūt buvo itin sujaudinusių ar nustebinusių, gal net pakeitusių jus patirčių?
– Eglė S.: Su gydytojais-klounais lankomės ne tik ligoninėse, bet ir Vaikų raidos centre, kurio stacionare vaikai, turintys įvairių sutrikimų, būna tris savaites. Jie ne visada malonūs – kartais pasako riebesnį žodį, kartais į tave meta kokį daiktą. Sykį ėjau ten tris pirmadienius iš eilės. Viena arogantiška mergaitė mus sutikdavo keiksmažodžių lavina ir liepdavo išeiti. Trečią sykį jau žinojau, kad taip bus, ir įspėjau kolegą, kad gal palikime ją ramybėje: juk nenorėti bendrauti yra jos teisė. Kolega pradėjo bendrauti su kitu vaiku, o ji staiga priėjo prie manęs: „Ė, o koks tavo vardas?“ Atsakiau: „Matilda.“, nes toks mano klouno vardas. O ji: „Chi chi, ne... Rimtai?“ Patvirtinau, kad rimtai. Susipažinome, ji staiga sukvietė visus vaikus ir pareiškė: „Žaisim! Blynus kepsim!“ Nustėrau – ar čia ta pati mergaitė? Ta, kuri prieš tai kelis kartus į mane sviedė daiktus? Dabar ji bendravo draugiškai, kaip kitas žmogus. Tokiomis akimirkomis supranti, kad gal ir ne be reikalo stengiesi. O tų akimirkų nėra daug, nes mes dažniausiai nematome rezultato: nežinome, kas vyksta vaiko viduje, kai uždarome duris ir išeiname.
Kaip retai išdrįstame būti silpni ir kitam ištarti: „Tu man brangus.“ Tikroji terapija vyksta mums, net ne jiems: tai jie mus gydo, jie mums padeda daugiau nei mes jiems.
– Paulina: Man į širdį įstrigo vienas epizodas. Yra tokia mergina, kuri turi ypatingą negalią, visiškai nekalba ir nuolat šypsosi. Matydamas tą jos šypseną tiesiog negali nesišypsoti... Žmonės, kurie negali reikšti minčių ir jausmų žodžiais, dažniausiai labai ilgisi fizinio kontakto, jiems labai reikia apsikabinti, prisiglausti, palaikyti už rankos. Pamenu, buvome stovykloje, jaučiausi labai pavargusi ir išsekusi ir kai ji vėl priėjo ir suspaudė man ranką, pasakiau, žiūrėdama jai į akis: „Viskas, aš nebegaliu, duok man nors dvi minutes pailsėti!“ Mačiau, kad supyko, priėmė tai kaip draugystės išdavimą. Nuėjau pailsėti ir ėmiau graužtis, kad per griežtai pasakiau. Gal grįžti atsiprašyti? Bet... ne. Gal vėliau... Po kelių minučių ji atbėgo pas mane, apsikabino, pabučiavo, tarsi pasakė kūno kalba: „Viskas gerai, tu man brangi.“ Tada pirmą kartą supratau, kokie kvaili mūsų principai, visokie: „aš pirmas nesitaikysiu“, „aš neprivalau“, „aš negaliu“. Kaip retai išdrįstame būti silpni ir kitam ištarti: „Tu man brangus.“ Tikroji terapija vyksta mums, net ne jiems: tai jie mus gydo, jie mums padeda daugiau nei mes jiems.
– Aistė: O aš labai dažnai verkdavau – ypač projekto pabaigoje. Mergaitės prašydavo: „Aiste, neverkit, nes ir mes verksim.“ Verkiau iš laimės, iš gerumo, iš graudulio – per renginį, per parodos atidarymą, kuriems labai ruošėmės. Jos gi pačios siuvosi sukneles, išmoko daug naujų dalykų, jaudinausi dėl jų kaip dėl savo vaikų. Man jos labai svarbios, žinau daugelio sudėtingas gyvenimo istorijas, mačiau, kaip išgyvena, ne vienos riešai supjaustyti: nepakeldamos dvasinio skausmo, žalojasi. Mačiau ir tuos stebuklingus jų pokyčius: kaip atsivėrė, ėmė nebijoti būti savimi, kaip pasikeitė, patikėjo savimi, kokios tapo džiaugsmingos. Negaliu nesijaudinti, kai jos, pamačiusios mane iš tolo, bėga pasitikti, apsikabina, ieškodamos artumo, šilumos, dėmesio, ir tai taip nuoširdu! Yra daug žmonių, kuriems meilės, šilumos, palaikymo labai labai reikia. Tiesiog paprasto buvimo kartu. Tai veikia ir mano gyvenimą: juk negali atsiriboti nuo užplūstančių emocijų, kai kuri nors mergaitė tave apsikabina ir nenori paleisti...
Kai pirmą kartą sutikau neregį vaiką, verkiau visą naktį. Tik vėliau supratau, kad akimis nematantys žmonės irgi gali būti laimingi.
– Eglė J.: Daugelis žmonių tiesiog nėra susidūrę su neregiais, o kai susiduria, sutrinka: nežino, kaip bendrauti, ką sakyti, tarsi jie būtų kažkokie kitokie, tarsi pasmerkti būti nelaimingi, verti užuojautos. Ir aš nebuvau išimtis: kai pirmą kartą sutikau neregį vaiką, verkiau visą naktį. Tik vėliau supratau, kad akimis nematantys žmonės irgi gali būti laimingi. Gyvenimas parodė, kad neregiai vaikai, kurie gyvena šeimose, yra daug laimingesni už vaikus iš globos namų, kuriuos palieka tėvai. Svarbiausia vaikui – šeima, artimųjų meilė, palaikymas, pasitikėjimas. Tačiau yra vaikų, kurie ir nemato, ir neturi tėvų... Va viena mano draugė, neregė mergaitė, paskambino per Mamos dieną ir man ašaros susitvenkė: jaučiau jos liūdesį, nes aplink visi vaikai sveikino mamas, o ji mamos neturi...
