– Ar dažnai iš aplinkinių girdite klausimą: o kam tau to reikia? Juk galima gyventi paprasčiau, saugiau, labai nesijaudinant dėl „kitokių“ – jų yra ir bus?
– Eglė J.: O jeigu mes to nedarytume, jeigu ne aš, ne tu, ne kitas? Jeigu viską darytume tik dėl savęs? Kas mes tada būtume?
– Paulina: Kai kurie žmonės tai suvokia kaip auką, bet aš suvokiu kaip džiaugsmą. Man regis, mes visos, čia susirinkusios, tam pritarsime. Gauni daugiau, negu atiduodi, nors aplinkiniams vėlgi atrodo kitaip. Ir netgi neįgalius vaikus auginantys tėvai, kurie kartais jaučiasi palūžę ir nesuprasti visuomenės, suvokia, kad toks jų vaikas – ir Dievo dovana, ir mokytojas, ir laimė. Natūralu, kad tėvams kartais reikia pagalbos tai prisiminti. O man toks darbas šalia vaikų tėvų irgi yra tikra laimė, viena nesibaigianti pamoka.
– Eglė J.: Pritariu Paulinai – turintys negalią ar socialiai pažeisti vaikai leidžia mums patirti tokių dalykų, kurių savo standartiniame gyvenime net neįtartume esant. Jie padeda augti ir suprasti, kad brangiausia dovana mums patiems yra jiems skirtas laikas.
– Aistė: Mes visi norime gyventi komforto zonoje: gerai jaustis, pernelyg dėl nieko nesijaudinti, būti apsirūpinę ir saugūs. Bet kartais likimas priverčia perkainoti vertybes. Kažkada galėjau labai prabangiai gyventi, taip, kaip svajoja daugelis jaunų merginų. Bet tokia būtis man atnešė ne pasitenkinimą, o kosminės vienatvės ir tuštumos jausmą. Tada supratau, kad tai – toli gražu ne siekiamybė, o tiesiog beprasmybė. Gyvenimas nėra aukso narvelis – jis visoks: yra didelė jausmų ir išgyvenimų skalė. Kančia ir atjauta, kurių vengiame ir bijome, iš tiesų žmogui duoda labai daug. Taip mes tobulėjame, nevengdami to, kas mums „nepatogu“.
TAIP PAT SKAITYKITE: „Laimos“ klubas: Įvaizdis - dar ne viskas
– Paulina: Mes pervertiname intelektą. Mačiau tokią parabolę: joje atsispindi, kad pasaulyje yra maždaug vienodai labai aukšto ir labai žemo intelekto žmonių. Vertiname aukšto intelekto kūrėjų atradimus ir išradimus, naujas technologijas, bet nepagalvojame, kokie svarbūs visuomenei žmonės, turintys negalią. Žmonijai jie duoda tiek pat, kiek kiti, gal net daugiau, nes jų dėka mumyse gali pabusti tikras žmogus – geras, jautrus, empatiškas.
– Tačiau dažnai į žmones žvelgiame vartotojiškai: ką jie gali, kuo bus naudingi? Taip pat ir į vaikus: tas puikiai mokosi, o tas atsilieka ir gadina klasės vidurkį...
– Eglė S.: Manau, visuomenė keičiasi. Dar prieš penkerius metus, kai prasidėjo gydytojų-klounų veikla, į mus žiūrėdavo su pašaipa, vadindavo raudonnosiais ir kai kur net nenorėdavo įsileisti. O dabar viskas apsivertė: mūsų darbu žavisi, suvokia jo naudą ir reikalingumą. Ir ligoninėse nuolat girdime: „Kaip gerai, kad jūs ateinate!“ Aš manau, kad apie tai reikia tiesiog daugiau šnekėti. Iki šios dienos, kol neišgirdau Eglės, net nesusimąsčiau, kad neregiai vaikai neturi, ką skaityti! Kuo daugiau žinome, tuo labiau keičiasi mūsų požiūris.
– Eglė J.: Aplink mus pilna žmonių, kurie serga sunkiomis ligomis, turi proto negalią, bet mes jų nenorime nei matyti, nei girdėti. Pradėkime nuo savęs: priimkime žmones tokius, kokie jie yra, stenkimės atskleisti jų gerąsias savybes. Ir išmokime daugiau duoti, negu imti. Tik taip po truputį keisime pasaulį.
– Paulina: Mes neregiai – ne jie.
– Aiste, bet ar įmanoma pakeisti vaiko gyvenimą vienu projektu?
Žvelgdama į savo gyvenimą galiu pasakyti, kad pokyčiams kartais užtenka vieno protingo žmogaus žodžio ar knygoje perskaityto sakinio.
– Aistė: Mes tiesiog pasėjame sėklą, parodome geresnio gyvenimo viziją, suteikiame postūmį ir tikėjimą, kad viską galima pakeisti. Kiekvienam reikalingas dėmesys ir meilė – ypač socialiai pažeistam vaikui. Aišku, būna visko, kartais vaikas grįžta į savo aplinką ir atsinaujina buvę įpročiai. Bet aš tikiu, kad kažkas sieloje lieka ir jis visą laiką žino, kad gali būti ir kitaip. Jis žino, kad yra alternatyva. Žvelgdama į savo gyvenimą galiu pasakyti, kad pokyčiams kartais užtenka vieno protingo žmogaus žodžio ar knygoje perskaityto sakinio.
– Paulina: Tokie abstraktūs žodžiai kaip Tikėjimas, Viltis ir Meilė „kitokiais“ vadinamų žmonių gyvenime tarsi nusileidžia ant žemės ir įgauna pavidalą. Bendraudamas su jais, tu pradedi gyventi ir tikėjimu, ir viltimi, ir meile.
Patikėkite, sergantys vaikai juokiasi nuoširdžiau už sveikus ir daugeliu atžvilgių yra sveikesni!
– Eglė S.: Į ligonines ateiname bendrauti, kaip mes sakome, su sveikąja vaiko puse: juk į jį ten žiūrima kaip į sunkiai sergantį pacientą, jis būna pavargęs nuo procedūrų, nuo psichologinės naštos, o mes žadiname jo džiaugsmingąją asmenybės dalį. Patikėkite, sergantys vaikai juokiasi nuoširdžiau už sveikus ir daugeliu atžvilgių yra sveikesni! Kartą sugalvojome temą apie šukuosenas ir Onkologijos skyriuje užėjome pas vieną mergaitę. Vos pradėjusi kalbėti sutrikau: taigi mergaitė be plaukų, po chemoterapijos, o aš – apie plaukus! Paskui supratau, kad tai tik mano įsivaizdavimas, kaip ji reaguos, mano stereotipai. Mergaitė įsitraukė į žaidimą ir reagavo labai smagiai: pati iš pagalvių mums padarė šukuosenas, mes žaidėme ir dūkome, nebuvo jokių dramatiškų niuansų. Po to įvykio pagalvojau: brač, čia gal aš sergu, nes mano galva pilna išankstinių nuostatų?
– Ar iš karto suvokėte, kad būtent tokia veikla yra jūsų pašaukimas?
– Eglė J.: Kartą, kai buvo labai sunku ir pasiekiau ribą, atsistojau prie jūros ir garsiai tariau: „Dieve, kodėl ir kam aš tai darau? Juk būtų paprasčiau, jei pasirinkčiau kitą kelią.“ Bet pati ir atsakiau: „Neklausk savęs, kodėl ir kam darai, – tiesiog daryk su meile ir iš visos širdies.“
– Eglė S.: Iš pradžių jaučiausi sutrikusi: bijojau ką nors ne taip pasakyti ar padaryti. Kaip ir mes visi, turėjau begalę stereotipų, bet paskui supratau, kad tėra du keliai: arba toliau slėptis nuo savęs, arba išdrįsti savo baimėms pažiūrėti į akis, išlaisvėti ir eiti toliau. Dabar jaučiuosi visiškai kitaip, nes suprantu, kad noriu būti ten, kur esu.
– Aistė: Mane labai stipriai paveikė filmas „Gyvenimas yra gražus“, jo idėja, kad vaikui galima sukurti gražesnį pasaulį, kokį savo sūnui sukūrė tėtis lageryje. Vaikui viskas atrodė kaip didelis nuotykis. Ir netgi finalinėje scenoje, kai tėtį nušovė, mažylis į tai reagavo kaip į žaidimo tęsinį: „Mes nugalėjom!“ Supratau, kad mus labiausiai kausto baimė ir nerimas, bet yra stebuklingų metodų, kurie gali pakeisti gyvenimą. Juk kartais atsipalaidavęs ir išsivadavęs iš baimės žmogus nugali sunkią ligą ar pradeda naują etapą.
– Paulina: Į viską, net į pačius sunkiausius išmėginimus, galima žiūrėti kaip į savo gyvenimo nuotykį. Į stebuklingą nuotykį. Pradėjusi būti šalia negalios kamuojamų žmonių nesupratau, kas man darosi: pasijutau turinti sunkesnę negalią nei jie, nes susipažinau su snaudusia iki tol savo asmenybės puse. Tačiau mažų stebuklų vyksta kiekvieną dieną tiek mano, tiek jų gyvenime... Tarkim, Dienos centre yra mergina, kuriai sunku išeiti iš patalpos, kur jaučiasi saugi. Ir vakar, išlindus vidurdienio saulei, ji, palaikoma vienos mūsų darbuotojos, ramiai atsistojo ir išėjo į lauką. Negalėjau patikėti! Tai tokia smulkmena kiekvienam iš mūsų, o jai – žygdarbis, kuris įmanomas, kai pasijunti ne vienas. Nes žinai, kaip lėtai griūva sienos, skiriančios mus. Ir kaip sunkiai jie iš savo pasaulio artėja mūsiškio link.
