Kaip išvengti pirkinių manijos (Lietuvos futbolo federacijos rinkodaros specialistė Vaida Grikšaitė-Česnauskienė), socialinių tinklų priklausomybės (teniso treneris ir modelis Simas Kučas), kaip gyventi atsidavus žaliavalgystei ir vegetarizmui (dainininkas Edgaras Lubys) ir kaip keičiasi kasdiena bei savaitgaliai, kai sportas tampa šventa rutina (rašytoja Monika Budinaitė-Žadeikienė)?
– Nikotinas, alkoholis, narkotikai, azartiniai žaidimai, seksualinės perversijos, turto manija... Tai tik dalis žmones luošinančių priklausomybių. Vieni joms lengvai pasiduoda, kiti nesunkiai atsispiria. Ar psichologinis polinkis įnikti į kokią nors veiklą yra nulemtas?
– Monika: Žmogaus polinkiai, kaip ir temperamentas, aistros, yra paveldimi arba susiformuoja dar vaikystėje. Natūralu, kad vieni vaikai prisiriša prie vienokių žaislų, kiti – prie kitokių, o ką jau kalbėti apie uždraustus vaisius: traškučius, kokakolą ar kramtomąją gumą. Aš ilgą laiką buvau priklausoma nuo riedučių – rytą vakarą, žiemą vasarą. Ar lytų, ar snigtų...
– Edgaras: Kai paauglystėje prie manęs prilipo gitara, atkrito ir teatras, ir orientavimosi sportas... Ir nuo tada, išskyrus muziką, neliko nieko šventa. Pasidariau jos valdomas ir toks likau. Gimdami mes atsinešame tam tikrus kodus, kurie lemia didesnį ar mažesnį ko nors potraukį. Vieni esame ramesni, kiti azartiškai ir aistringai puolame išmėginti siunčiamų malonumų; vienus tenkina rami gyvenimo tėkmė, kiti jos neįsivaizduoja be aštrių pojūčių.
– Vaida: O aš tokių užburiančių pomėgių neturėjau – tik didžiulį nevisavertiškumo kompleksą, kad esu pernelyg liekna. Labai nemėgau mokyklos: joje mane lydėjo patyčios, buvau pravardžiuojama (žalga, kartimi, džiūsna). Geriausiai jaučiausi namie, taigi savotiškai buvau priklausoma nuo namų sienų: jos mane saugojo, tarp jų jaučiausi savimi.
– Simas: Ar jūs įsivaizduojat, ką reiškia aštuonerių metų vaikui kas vakarą eiti miegoti apsikabinus laimėto teniso turnyro taurę? Jei šalia mažo žmogaus atsiranda suaugęs, gebantis sudominti, uždegti, vaikas visada taip įsitraukia, kad pomėgis jį tiesiog užvaldo.
– 80 proc. feisbuko lankytojų neištveria nė paros jame neapsilankę; kas minutę 100 tūkst. žmonių ten tampa draugais. Feisbuko erdvėje demonstruojama teigiama asmeninio gyvenimo patirtis daugelį palaužia psichologiškai, kai jie susiduria su rūsčia kasdienybe, viešumu, kritika, nes tai gniuždo, verčia užsisklęsti. Antai Kinijoje vienas jaunuolis, bėgdamas nuo socialinių tinklų priklausomybės, nusikirto plaštaką...
– Monika: Nežinau, prie ko mus prives informacinės technologijos, tačiau pagaunu save, kad net atostogaudama nesiskiriu su išmaniosiomis priemonėmis. Ne tik aš – visa šeima per atostogas pusryčiauja palinkusi prie savo „iPad“. Turiu du feisbuko profilius: vieną – asmeninį, kitą – kaip rašytoja, ir be abiejų šiandien neįsivaizduoju gyvenimo. Negana to, didžiąją savo knygų tekstų dalį parašau net ne „Word“ programa, o feisbuke ir mobiliajame telefone.
– Vaida: Kai mes, futbolininkų šeimų kompanija, per vieno iš vaikų gimtadienį po „oficialiosios“ dalies pajutom visišką tylą, net išsigandom: kur dingo klegesys? Žiūrim, kitame kambaryje kiekvienas kas sau prie savo kompiuterinių žaidimų palinkęs – jokio bendravimo. Supratom, kad tai mums, tėvams, rimtas signalas. Nuo tada mudu su Deividu sūnų buvimą internete labai dozuojam, stengdamiesi sudominti judriaisiais žaidimais, iškylomis į gamtą. Kai šeimos nariai bendrauja vangiai, kai vieni kitiems nerodo dėmesio, mažiesiems nieko kito nebelieka, kaip ieškoti komunikacijos ir alternatyvios veiklos internete. Jeigu su Deividu ištisai mirktume kokiuose nors portaluose ar socialiniuose tinkluose, rodytume prastą pavyzdį savo vaikams. Tada bet kokie draudimai, bet kokios pastangos mėginti neduoti „iPad“ tik dar labiau juos erzintų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kodėl sėkmingi žmonės atrodo itin paprastai?
– Edgaras: Panašiai elgiasi rūkantys tėvai: savo kenksmingą įprotį dažnai nuo vaikų slepia, o atžaloms skleidžia moralą apie rūkymo žalą. Kas iš to, jei žodžiuose nėra tiesos ir jėgos. Vaikai puikiai tai jaučia. Nenatūralūs ir nenuoširdūs santykiai neturi perspektyvos. Man feisbukas reikalingas tik dėl muzikinės karjeros ir kaip galimybė pasidalyti kokia nors pozityvia naujiena, pavyzdžiui, apie tinkamą gyvenimo būdą, sportą, mitybą. Tačiau niekada „nepostinsiu“ vaizdų iš savo šeimos gyvenimo: dukros nuotraukų, buitinių situacijų, kaip antai, kokį skanų tortą išsikepėm – visi žiūrėkit... Žodžiu, mano viešumas ten yra labai minimalus.
– Monika: Rašydama knygas (jų jau trys), beveik visą laiką praleidžiu kavinėse: įdėmiai stebiu, kaip šioje aplinkoje po interneto erdvę naršo vyresniųjų klasių moksleiviai ar studentai. Susitinka grupė draugų, susėda prie to paties staliuko, kai kurie – prie gretimo, tačiau visi tarpusavyje komunikuoja internetu. Jų susitikimas trunka dvi tris valandas. Laukiu laukiu, kada pradės šnekėti, bet – tyla... Tiesa, yra ir kita kategorija, kuri mėgaujasi plepesiais, ginčais, kažką rašinėja, paišinėja, žodžiu, realiai bendrauja ir, kaip suprantu, priešinasi bet kokiai IT invazijai. Man visai ne gėda prisipažinti, kad esu priklausoma nuo telefono žinučių ir feisbuko, nes rytą labiausiai norisi kavos ir sužinoti, ką man kas nors parašė, kas nutiko draugų gyvenime. Jei kas atimtų tokią galimybę, susierzinčiau, supykčiau, pavadinčiau tai pasikėsinimu į asmeninę laisvę. Atsimenu, per radiją pranešė, kad kurį laiką neveiks feisbukas, o tą dieną buvo mano gimtadienis – vaje, pagalvojau, taigi negausiu sveikinimų... Matot, kokia į galvą šovė pirma mintis. Pagaliau socialinis tinklas – pats didžiausias apkalbų katilas. „O tu matei feisbuke?..“ – juk taip dažniausiai pasilabinusios pradedam pokalbius su draugėmis. Sugedus mobiliajam telefonui, savaitę negalėjau bet kurią akimirką įlįsti į šį tinklą, bet taip gerai jaučiausi... Tačiau po kurio laiko neiškenčiau, matyt, tas „gerai“ buvo „per gerai“, tad vėl grįžau prie senų įpročių – štai kokia priklausomybė! Kitiems svarbu į draugus priimti tik pažįstamus – aš nekeliu sau tokio reikalavimo. Štai šį rytą prieina jūsų fotografas ir sako: „Tu esi tarp mano draugų.“ Žiūriu, bet šio žmogaus iš interneto tikrai nepažįstu.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ko tikimės, tą ir gauname, arba Kaip mūsų lūkesčiai kuria realybę
Feisbukas yra kaip būdas mėgautis gyvenimu ištisą parą. Ir tik nesakykit, kad kas nors esat abejingas gautiems „patinka“ ar gražiems komentarams.
– Simas: Feisbukas – neatsiejama mano gyvenimo dalis. Kai dirbau teniso treneriu, šis socialinis tinklas padėdavo bendrauti su treniruočių dalyviais, pritraukti naujų klientų. Tuo periodu stengiausi nepublikuoti asmeninio gyvenimo – tiesiog maniau, kad mano, kaip vaikų trenerio, statusas įpareigoja išlaikyti solidumą ir diskretiškumą. Labai grauždavausi, jei kas įkeldavo kokio nors vakarėlio nuotrauką. Tačiau nuo praeito lapkričio, kai trenerio darbą kuriam laikui atidėjau (visi stebėjosi, kaip galėjau atsisakyti tokio pelningo užsiėmimo, nors dirbdavau po 12–15 val. per parą) ir tapau modeliu, pajutau didelį poreikį lieti savo emocijas, nevaržomai bendrauti su draugais būtent feisbuke ir instagrame. Taip, man labai malonu įsidėti ir matyti savo gražias nuotraukas, atliktas profesionalių fotografų su profesionaliais stilistais, man didelis „kaifas“ pasidaryti asmenukę su draugais vakarėlyje ar klube ir tuo įspūdžiu pasidalyti su kitais, kurių mano feisbuko paskyroje gerokai per pusantro tūkstančio. Feisbukas yra kaip būdas mėgautis gyvenimu ištisą parą. Ir tik nesakykit, kad kas nors esat abejingas gautiems „patinka“ ar gražiems komentarams. Argi ne malonu ir patiems ką nors parašyti, pagirti, pakritikuoti, pasipiktinti? Juk tie klikt visada pakelia nuotaiką, pozityviai stimuliuoja.
Virtualiame pasaulyje esu gal kiek rimtesnis, atsakingiau reiškiu nuomonę nei realiame. Pastarajame kartais jaučiuosi visiškai „nurautas“ ir nenuspėjamas: štai užsinorėsiu su guminiu lynu šokti nuo televizijos bokšto ir niekas manęs nesutramdys. Aišku, po akimirkos šuolis jau puikuosis instagrame (juokiasi). Baisiausia – dvylika valandų skristi į Ameriką, nes tada neturi jokio ryšio. Ir toks niežulys užeina... O esi lėktuve... Viduje, regis, katės pjaunasi.
