– Sveika gyvensena, įskaitant vegetarizmą ir žaliavalgystę, tapo madingu kraštutinumu (o gal stipriu vidiniu poreikiu?) tiems, kurie jau išsibuvo bohemiškuose vakarėliuose. Bet ar naujas prieraišumas netapo kitokios rūšies priklausomybe, turinčia aiškią ideologiją?
Besaikis seksas taip pat yra labai didelė priklausomybė, o gal ir liga. Apskritai žmogus, kurio tikslas – kuo visapusiškiau patenkinti savo instinktus, mano akimis, prilygsta gyvūnui.
– Edgaras: „Jis – sektantas, pažiūrėkite, kokios paklaikusios akys, kažkoks nenormalus, jis liūdnas todėl, kad alkanas, nes nevalgo mėsos“, – nepatikėsite, kiek daug girdžiu ir feisbuke skaitau netolerantiškų vertinimų. Laimei, su jais susitaikiau ir išmokau į juos nekreipti dėmesio. Kiti mėgina pajuokauti: „Jei nevalgai mėsos, negeri, nerūkai, tai gal ir seksas tau nebūtinas?“ Nebūtinas – bent jau tiek, kiek kiti įsivaizduoja, kad jo mirtinai reikia. Į tai turiu aiškų atsakymą: besaikis seksas taip pat yra labai didelė priklausomybė, o gal ir liga. Apskritai žmogus, kurio tikslas – kuo visapusiškiau patenkinti savo instinktus, mano akimis, prilygsta gyvūnui. Nepatenkinęs jų, neišmokęs valdyti juslių būna piktas ir ant savęs, ir ant kitų.
Manau, vyras turi būti linkęs į asketizmą, stojiškas, praustis šaltu dušo vandeniu. Vyras moteriai turi būti vyras, o ne kažkas „pusiau“. Esu iš tų, kuriems ilgainiui atsibodo naktinis gyvenimas su alumi, kokteiliais ar vynu, atsivėrė akys ir susiformavo naujas požiūris į gyvybę. Nevalgyti mėsos ir žuvies dabar man taip natūralu, kaip anksčiau sėdėti prie didkepsnio. Tai neįvyko per vieną dieną. Ir to nepaskatino koks nors autoritetingas guru ar pasaulinio garso žvaigždė, nuo narkotikų persimetusi prie žalių kokteilių. Kai susipažinau su Živile, savo žmona, dar valgiau žuvų patiekalus, tačiau šiandien jau ir to atsisakiau, o mano pavyzdžiu pasekė ir ji. Pagaliau – numečiau daug kilogramų: juk kam ant strėnų nešioti bekoną ar peniukšlį? Jei norite, vadinkite tai vienos šeimos religija, tačiau abu su žmona savo sielos ir kūno pokyčiais esame labai patenkinti ir jaučiamės laimingi. Kas gali būti pozityviau, nei jausti, kad tavo emocijos ir kūnas nuo lengvumo tiesiog skraido. Dabar negalėčiau tiksliai pasakyti, kas konkrečiai įkvėpė. Gal šiek tiek paveikė gyvenimas Islandijoje. Būtent ten pajutau, kad mano santykis su aplinka, su gamta labai konfliktiškas, kad esu teršėjas, naikintojas ir vartotojas. Pildamas į automobilį degalus, pirkdamas odinius batus, nūnai jau pagalvoju ir apsvarstau būsimus savo veiksmo padarinius.
– Simas: Gyvenimo būdas, ypač mityba, labai priklauso nuo žmogaus, su kuriuo gyveni. Kažkada draugavau su mergina, kuri irgi buvo vegetarė ir taip skaniai gamindavo, kad išgaravo visos mintys apie didkepsnius. Bet kai dabar dienos lekia „kavinių režimu“, pietų ar vakarienės be mėsos neįsivaizduoju. Pica – ne man. Prieš penkerius metus mokiausi Jungtinėse Valstijose, nuo tenykščio maisto svoris pasiekė 92 kg, laimei, jau atsikratyti pavyko dvidešimties. Ir dar: pastebėjau, kad meditacijomis, žaliavalgyste ir kitomis šiandien madingomis gyvenimo formomis užsikrečia tie, kurie grįžta iš egzotiškų kraštų – Indijos, Indokinijos, Afrikos.
TAIP PAT SKAITYKITE: „Laimos“ klubas: Įvaizdis - dar ne viskas
– Monika: Jau ketverius metus nevalgau mėsos, dabar mėginu atsisakyti dar ir žuvies – ne todėl, kad tai neva madinga. Priežastis grynai ekologinė: pernelyg jautriai reaguoju į skerdžiamus ar kitaip žudomus gyvūnus. Tokios gastronominės permainos vyksta tikrai neskausmingai. Nors kasdien bėgioju po 10 km, lankau sporto klubą, tačiau nereikia jokių papildomų medžiagų, kad sveikai ir energingai jausčiausi. Visa bėda, kad mano šeimoje visi „plėšrūnai“, todėl nuolat tenka ką nors mėsiško gaminti, o man net kvapas atgrasus. Su vyru mėginame sutarti, kad skerdieną parduotuvėje pirks jis. Bent jau tiek ir bent jau taip atsitolinsiu (šypsosi). Jaučiuosi, matyt, panašiai, kaip nerūkantis žmogus pirkdamas cigarečių rūkančiam.
– Vaida: Kad ir kaip gerbčiau jūsų vegetariškas idėjas, Parmos kumpio niekada neiškeisiu net į delikačiausius saldumynus. Be kepsnio gyventi man nepavyksta, būna silpna, jaučiuosi neturinti jėgų. O štai mano Deividas puikiai išsiverčia su riešutais ir kruopomis, sūnūs – irgi į tėvą: išrinks iš lėkštės garnyrą ir tik tada knibinės kotletus.
– Dar viena nūdienos manija ir mada – sportas. Regis, vis didėja prieraišumas jogai, neįsivaizduojame dienos be sporto klubų svarmenų, bėgimo parkuose...
Esu visiška sportavimo auka: septyni kartai per savaitę. Baisiausios būna tos atostogos ir tos kelionės, jei kur nors išvykusi neturiu galimybės apsiauti sportbačių.
– Monika: Prisipažinsiu – esu visiška sportavimo auka: septyni kartai per savaitę. Baisiausios būna tos atostogos ir tos kelionės, jei kur nors išvykusi neturiu galimybės apsiauti sportbačių. Pirmiausia renkuosi judėjimą gamtoje, bet jei oras prastas ar šaltas, einu į klubą. Priklausomybę nulėmė speficinis mano gyvenimo būdas: dirbu su tekstais po šešias valandas per dieną, jaučiuosi labai užsidariusi, tad poreikis kur nors išsiveržti ir išsikrauti – begalinis. Esu išmėginusi grupines treniruotes, lankiau boksą – tikrai patiko, tačiau bėgimą pasirinkau kaip laisvę, kaip nepriklausomybę nuo trenerio, kitų žmonių ir grafiko. Be to, bėgiodama atsikratau nereikšmingų minčių, sugalvoju daugybę būsimų knygų siužetų. Šeimoje ir vyras yra pamišęs dėl sporto – dviem turėti judėjimo sindromą kur kas lengviau. Kadangi auginame mažametį vaiką, savaitgaliais tenka rinktis: aš bėgioju šeštadieniais, Adomas – sekmadieniais. O kad tas potraukis stiprus, akivaizdu: jei tik dieną nepasportuoju, pasidarau irzli, pikta, priekabi. Sunkiausia, jei judėjimą pristabdo gripas ar šiaip peršalimas. Tada namie nerandu sau vietos. Draugai jau žino, kad, pakviesta į vakarėlį, dėl rytdienos bėgimo atsisakysiu vyno. Gal kam nors iš šalies atrodo, kad prarandu gyvenimo malonumą, tačiau jaučiuosi atvirkščiai – tik atradusi jį. Turiu draugę, kuri absoliučiai nesupranta sportavimo džiaugsmo, kuriai didžiausias „kaifas“ – parūkyti, pasėdėti su šampanu, eiti apsipirkti. Ji visiška mano priešingybė, tačiau susitikusios randam bendrų temų ir mūsų draugystė dėl to nė kiek nemąžta.
– Edgaras: Nubėgęs keturis maratonus, prieš kiekvieną jų intensyviai treniravęsis (po 130 km kas savaitę), šią žiemą nutariau pailsėti. Liguisto poreikio bėgioti neturiu, ilgi nuotoliai tiesiog leidžia patikrinti fizinių ir dvasinių galimybių ribas, tačiau kartais pradedu savęs klausti: „O kam man tas maratonas?“
– O priklausomybė nuo pirkinių? Psichologų jau įrodyta, kad pirkimas – vienas pagrindinių ir vienas nesėkmingiausių būdų kovoti su stresu ir nepasitikėjimu savimi. Žmonių nesustabdo net gresiančios skolos: apie 10 proc. amerikiečių ir 2 proc. lietuvių turi pirkimo maniją.
Šiandien galbūt esu šiek tiek priklausoma nuo audinių parduotuvių ir „Burda Style“ žurnale siūlomų pasisiūti modelių: jie mane vilioja išskirtinumu.
– Vaida: Kai dirbau modeliu, domėjimasis naujomis kolekcijomis buvo labai natūralus, kaip ir noras išmėginti vieną ar kitą gaminį. Tačiau liguistos priklausomybės nejaučiau ir „vitrinų laižymo“ sindromo neišgyvenau. Neslėpsiu, grįžti namo su pirkiniais visada malonu, tačiau niekada nesu įsigijusi tokių prekių, kurios yra vien tik paskutinis mados klyksmas. Taip pat niekada nesigailėjau už kokybišką daiktą sumokėjusi solidesnę sumą. Manau, vienas iš pirkimo manijos požymių – kitą dieną aplankantis jausmas, kad vis dėlto ši ar kita prekė nedžiugina, gaila veltui išleistų pinigų, tačiau vis tiek norisi dar ką nors įsigyti. Anksti sukūrusi šeimą, atradau daug prasmingesnių dalykų – jie mane atitraukė nuo vitrinų. Požiūrį į pirkinius pakeitė ir darbas Edinburgo „Harvey Nichols“ parduotuvėje: joje atsidūriau, kai Deividas žaidė viename Škotijos klube, o aš norėjau patobulinti anglų kalbą – išmokti kalbėti su škotišku akcentu. Taigi toje butikų Mekoje, apsupta garsių mados vardų, per pusmetį supratau, kad nereikia pulti visko įsigyti. Šiandien galbūt esu šiek tiek priklausoma nuo audinių parduotuvių ir „Burda Style“ žurnale siūlomų pasisiūti modelių: jie mane vilioja išskirtinumu. Panašiai gundo vienetiniai juvelyrų darbai – įdomiems papuošalams atsispirti nelengva.
– Simas: Dukart per metus apsilankau viename Olandijos miestelyje, Rurmonde, garsėjančiame „nerealiais išpardavimais“. Patikėkit: dieną praleisti jame renkantis drabužius, batus, aksesuarus – tikras malonumas. Užburia pati pirkimo su nuolaidomis atmosfera. Ten randu viską: nuo klasikinių kostiumų iki labai „dizaineriškų“ bohemiško stiliaus apdarų. Mados pasaulis visada mane traukė. Kiti, ypač vaikinai, išskyrus gėjus, bijo prisipažinti, kad jiems patinka gražūs ir stilingi daiktai. O man jie net labai patinka ir nematau čia jokios tuštybės. Matuotis, derinti įvairius variantus, būti sau pačiam stilistu – savotiškas teatras. Sako, tik moterims būdinga frazė: „Neturiu, kuo apsirengti.“ Nesutikčiau. Būna momentų, kai per greitai atlieku spintos reviziją, daug ką išdaliju ar išvežu į kaimą ir tada: „O ką rengtis?“ Taigi „shoppingas“ vėl neišvengiamas (šypsosi).
TAIP PAT SKAITYKITE: Grožis ir protas: kokias studijas renkasi garsūs modeliai?
– Vaida: Beje, mano vyrui tai irgi nėra svetima. Jis gal net labiau nei aš nesibodi matuotis, derinti vieną drabužį su kitu, skiria laiko prie veidrodžio pasidaryti šukuoseną. Tačiau jam tai pavyksta be jokių ypatingų pastangų, tarsi vienu rankos mostelėjimu. Išeina į treniruotę toks pasitempęs, kad sutikti draugai klausia: „Kur taip pasipuošęs išsiruošei?“
– Monika: Per dvi minutes „nuskenavusi“ parduotuvės asortimentą, iškart galiu pasakyti (nes visada labai tiksliai žinau, ko man reikia), ar yra joje ką pirkti, ar ne. Taigi tikrai neužgaištu. Drabužinei atnaujinti paprastai pakanka iki 40 min. – paskui prekės mane ima varginti ir erzinti, viskas pasidaro nebegražu, niekas nebepatinka. Jokio malonumo. Tai ženklas, kad metas eiti namo.
