– Ar iš tikrųjų Jeilio, Harvardo, Kembridžo, Oksfordo ar Sorbonos universitetai paverčia absolventus pasaulio nugalėtojais?
Ne diplomai keičia žmones, o žinios, kurias pritaikome progresui.
– Marius: Ne diplomai keičia žmones, o žinios, kurias pritaikome progresui. Jeilio universiteto profesorius poetas Tomas Venclova viename susitikime Londone bene aiškiausiai nusakė, kuo skiriasi Lietuvos studentai nuo vakariečių. „Pas mane į pirmą kursą Jeilio universitete ateina žmonės – balti tušti popieriaus lapai. Lietuvoje į pirmą kursą susirenka eruditai. Tačiau po ketverių metų Jeilio auditorijas palieka mano lygio kolegos, kai kurie net pranokę mane, o Lietuvos universitetus palieka tokio pat lygio eruditai, kokie ir atėjo.“ Aukšto lygio universitetą ženklina ne tik profesorių vardai, bet ir mokslo įstaigos gebėjimas pritraukti geriausių pasaulio studentų. O daktaro laipsnis – kaip vairuotojo pažymėjimas Michaeliui Schumacheriui: be jo jis nebūtų vairavęs, tačiau tas popierėlis nenulėmė, kad vairavo čempioniškai.
– Elina: Vakarietiškas diplomas nėra kažkoks didelis pliusas tavo biografijoje. Tai labiau įgaliojimą primenantis dokumentas, kuris, atsižvelgiant į įgytą kvalifikaciją, suteikia galimybę veikti. Studijos užsienyje nuo senovės graikų laikų yra paremtos kolegiškais neformaliais profesoriaus ir studento santykiais. Esmė net ne pati universiteto programa, o studijų atmosfera, nuo kurios priklauso, kaip tu sugebėsi pasiimti tai, kas duodama, kaip sugebėsi išmokti mokytis. Mokslo įstaigos reputacija, reitingais matuojamas prestižas mane iki šiol veikia: jei rutina apkarpo sparnus, sumažėja polėkis, tada reikia, kad kas nors supurtytų. Pavyzdžiui, į Lietuvą atvykę garbūs svečiai pasiteirauja apie išsimokslinimą, pasakau ir jie maloniai nustemba. Tuomet man vėl sukyla ambicijos ir ateina įkvėpimas dar labiau tobulėti – tai kaip priminimas, kad esu Londono ir Vienos universitetų absolventė, jis verčia pasitempti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kodėl sėkmingi žmonės atrodo itin paprastai?
Mažos šalies su nedidele baze mokslininkui reikia trigubai daugiau pastangų, kad įrodytų pasauliui, jog nėra prastesnis už vokietį ar britą.
– Lina: Diplomo reikšmė nėra jau tokia didelė darant mokslinę karjerą. Mano profesijoje svarbu pats tyrimo objektas ir mokslinės publikacijos apie jį: kas ir kur paskelbta. Neslėpsiu, kai apsigini mokslo laipsnį – ir dar Paryžiuje! – tikrai apima euforija. Mėnesį kitą gyveni tuo džiaugsmu, regis, prie kiekvieno savo parašo taip ir norėtum pridėti „dr.“, tačiau paskui kasdien savo darbe privalai šį laipsnį pateisinti, rašyti naujus straipsnius ir judėti pirmyn. Nors dirbu pažangiausioje šalies laboratorijoje, tačiau biochemikui Lietuvoje nėra labai paprasta – tai ne Vokietija, Didžioji Britanija, Prancūzija ar juo labiau JAV. Mažos šalies su nedidele baze mokslininkui reikia trigubai daugiau pastangų, kad įrodytų pasauliui, jog nėra prastesnis už vokietį, britą ar amerikietį, kad jo pavardė, nors ir sunkiai ištariama, nėra visiškas niekas mokslinėje duomenų bazėje.
– Paulius: Kai įpusėjus studijoms po pusantrų metų parvažiavau trumpam namo ir su kūrybine grupe nufilmavome „Knygnešį“, supratau, kad ir be diplomo galiu kurti (juokiasi). Tikroji mano vizitinė kortelė – ne diplomas, o darbų aplankas, vadinamasis portfolio.
– Elina: Britų gyvenimo būdas mane išmokė: „Šiandien būk utilitaristas, kad rytoj galėtum būti budistas.“ Taigi dar nebaigusi studijų jau žinojau, ką norėsiu ir ką galėsiu daryti. Londone nieko keista, kad įpusėjęs mokslo metus pirmakursis jau yra suplanavęs, kur vasarą atliks praktiką. Dar neturėjau diplomo, bet jau buvo darbo vieta. Beprotiškai myliu Lietuvą – taip myliu, kad nesusigundžiau nei pasiūlymais likti Londone, nei Vienoje.
Visada labai uždarai gyvenę lietuviai iki šiol dar labai nepakantūs, netolerantiški plačiąja šio žodžio prasme kitokiems nei jie.
– Marius: Studijuodami ir dirbdami Vakaruose mes pernelyg atitrūkstame nuo Lietuvos realijų. Tikime, kad grįšime ir jau taip visus nustebinsime, bet iš tikrųjų niekas čia mumis pernelyg nesistebi, gal kai kas ir nelaukia. Štai senas anekdotas: grįžta iš užsienio Joniukas, moko visus, kaip naudojantis naujausiomis technologijomis ir naujausiais metodais reikia bulves sodinti, o kaimiečiai tik juokiasi iš jo, ranka moja ir daro, kaip darę prieš šimtą metų... Kita vertus, visada labai uždarai gyvenę lietuviai iki šiol dar labai nepakantūs, netolerantiški plačiąja šio žodžio prasme kitokiems nei jie. Dažniausias klausimas man ir mano šeimai buvo – ar grįšite? Kada? Sakydavau, taip, būtinai, nors pats visada suklusdavau ir kartais netikėdavau savo žodžiais. Kai atsirado galimybė svariai padirbėti Lietuvai, grįžome. Juk kokie du skirtingi ir nesulyginami dalykai: būti sraigteliu didžiausiuose pasaulio finansų centruose kad ir gaunant labai solidų atlyginimą ir... dirbti Lietuvai. Minimali tavo įtaka ten ir maksimali – čia. Jaučiu, kad mano karta, kuri studijuodama ir dirbdama Vakaruose vertė iš anglų kalbos ekonomikos vadovėlius aukštosioms mokykloms, šiandien turi puikias galimybes pasireikšti praktiniame gyvenime.
