Per pandemiją persikėlė gyventi į burinį laivą
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Reda pamatė skelbimą, kuriame buvo ieškoma darbuotojų Anglijoje. Ji tiksliai net nežinojo, kokios veiklos reikės imtis, tačiau dėl viso pikto pasiėmė pinigų atgaliniam bilietui, susidėjo daiktus ir, norėdama pažiūrėti, kaip atrodo gyvenimas svetur, išvyko.
„Palikau Lietuvą, nes visada mėgau keliauti. Bandžiau tai daryti ir anksčiau, tačiau pajamos neleido laisvai išvykti į užsienį. Anglija man atrodė kaip viena šalių, kurią būtų įdomu pamatyti, – prisimena R.Mikelionytė. – Neturėjau tikslo atvažiuoti tik užsidirbti ir sugrįžti namo. Norėjau pažinti vietinių gyvenimo būdą, pamatyti, kaip viskas atrodo iš vidaus.“
Persikėlusi gyventi į Angliją, Reda visus uždirbtus pinigus išleisdavo kelionėms. Moteris laisvalaikiu tyrinėjo Vakarų Europą, o kartą kaip vertėja buvo išsiųsta į Izraelį. Galiausiai ji ėmė darbuotis drabužių dizaino srityje, nes tokią profesiją buvo įgijusi Lietuvoje.
„Anglijoje populiaru tvarkyti dėvėtus drabužius, nes anglai itin vertina vintažą. Prasidėjus karantinui, darbai sustojo, nes nebegalėjome susitikti su žmonėmis. Įsirengiau studiją netoli namų, turėjau savų klientų, viskas klostėsi neblogai, tačiau nuolatinis karantinas trukdė dirbti“, – pasakoja R.Mikelionytė.
Ieškodama išeičių, Reda užsiėmė rankdarbiais ir ėmė iš vilnos velti lėles, o dabar tai tapo pagrindiniu pajamų šaltiniu.
„Turiu klientų, kurie rankdarbius nuperka labai greitai. Man net nereikia platinti savo veiklos, kad gaučiau dėmesio, nes ir taip nepagaminu pakankamai“, – tikina R.Mikelionytė.
Nepriklausymas nuo darbo vietos Redai leido persikelti gyventi į burinį laivą. Ir nors žiūrint iš šalies toks sprendimas gali kelti nuostabą, iš tiesų moters meilė vandeniui prasidėjo dar gyvenant Lietuvoje.
„Mano vaikystė prabėgo Alytuje, tačiau po studijų išvykau į Klaipėdą. Eidavau prie jūros bet kokiu oru, nes pamatydavau vis kitokį vaizdą. O mano partneris užaugęs prie jūros – jis vis pagalvodavo, kad norėtų ateityje gyventi plaukiodamas“, – sako R.Mikelionytė.
Nuo gyvenimo laive Redą ne vienus metus stabdė vėsios žiemos – anot jos, tinkamas sezonas trunka tik kelis mėnesius, o šaltuoju metų laiku Anglijoje tampa drėgna. Vis dėlto prasidėjusi pandemija pakeitė moters pasaulį ir kitaip sudėliojo vertybes.
„Pandemija parodė man, kaip viskas trapu. Be to, vyksta klimato kaita, silpsta Golfo srovė, vis prasideda įvairūs gaisrai... O aš dar turiu labai daug pamatyti, – neslepia R.Mikelionytė. – Karantinas mus sustabdė, nes kurį laiką net negalėjome nakvoti savo laive – jis buvo traktuojamas kaip antri namai, nes turėjome ir butą sausumoje.“
Atėjus pavasariui Reda su savo partneriu tvirtai nusprendė persikelti gyventi į burinį laivą. Vis dėlto šypsodamasi ji priduria, kad kol kas – tik metams.
„Karantino laikotarpiu Londonas buvo apmiręs, visi dirbo iš namų, todėl nebebuvo prasmės gyventi šalia centro. O dabar būname gražiose vietose“, – džiaugiasi R.Mikelionytė.
Audringas oras vis dar kelia baimę
Reda sutinka, kad daugelis gyvenimą laive idealizuoja – jiems atrodo, jog visi vaikšto gražiai apsirengę, su maudymosi kostiumėliais deginasi ant denio, o jachta ramiai plaukia iškėlusi baltas bures. Vis dėlto realybė yra kitokia.
„Kai esi vandenyne ir neplauki į krantą, turi taupyti vandenį, galvoti, kiek gali sunaudoti šiukšlių, nes negalima laive apsikrauti. Jeigu nusiperki gražų drabužį, jį išblukins saulė arba apipils jūros vanduo. Mums nebeegzistuoja televizorius, turime bendrauti vienas su kitu, o tai yra daug intymesnis gyvenimo būdas“, – vardija R.Mikelionytė.
Anot Redos, ėmus gyventi laive, daugelis dalykų tapo ne tokie svarbūs. Pavyzdžiui, jai daug mažiau rūpi drabužiai, makiažas, pradėjo labiau vertinti gamtą ir ją saugoti.
„Nevalgome greito maisto, nes būtų per daug šiukšlių, todėl gaminame patys. Grįžau prie paprasčiausių produktų – pavyzdžiui, grikių. Pavalgius indus išplauname jūros vandeniu, o tada perskalaujame gėlu. Atrodo, visos blogybės teka į gražų, mėlyną vandenį, todėl stengiamės pasverti kiekvieną sprendimą, kad nepakenktume“, – pasakoja R.Mikelionytė.
Tam, kad laive turėtų gėlo vandens, Reda turi specialų įrenginį, kuris filtruoja jūros vandenį. Tačiau tam reikia saulėtų dienų, nes taip gaunama energija jam veikti. Be to, filtruojant jūros vanduo turi būti kuo švaresnis, todėl negalima stovėti prie uostų ar kranto.
„Nepasigaminę vandens, negrįždami į krantą galėtume išbūti apie tris savaites. Jeigu pavyksta filtruoti vandenį, tuomet galime būti apie mėnesį – tiek maisto pas mus telpa“, – aiškina R.Mikelionytė.
Link Ispanijos pamažu plaukianti pora savo laive turi viską, ko gali prireikti patogiam gyvenimui. Ten yra virtuvė su virykle, orkaite, šaldytuvu ir kitais reikalingais įrankiais bei miegamasis.
„Turiu net dėžę, kurioje sudėta vilna, karoliukai, adatos. Įprastai viską laikome maišuose, nes laivo dugnas išgaubtas, todėl nėra stačių kampų“, – sako R.Mikelionytė.
Anot Redos, gyventi ant vandens galima bet kokiu oru, nes yra variklis, kuriuo galima pasišildyti tiek vandenį, tiek laivo vidų.
„Kuo daugiau saulės, tuo geriau. Jei žiemą būna ilgai apsiniaukę, besikaupianti drėgmė yra nemaloni. Viduje gali atsirasti pelėsis, todėl reikia prižiūrėti valant ir vėdinant laivą. Be to, jeigu pro neuždarytą liuką pateks sūraus vandens, druska taip pat pritrauks drėgmę“, – teigia R.Mikelionytė.
Iššūkių gali kelti ir nuolatinis laivo siūbavimas, tačiau, kaip tikina Reda, prie to yra priprantama. Vis dėlto kur kas daugiau streso kelia audros.
„Kai būna audringa, man baisu. Turi būti prisisegęs liemenę, viskas siūbuoja... Kartais net ašarų gumulas gerklėje stovi, nes žiūri ir galvoji, kad banga tuoj užpils ir nuplaus tave nuo laivo, – pripažįsta R.Mikelionytė. – Laive iš tiesų labai supa ir ne visada malonu jausti nuolatinį judėjimą. Kartais net kavos negali pasidaryti, nes baisu apsiplikyti.“
Kartais net ašarų gumulas gerklėje stovi, nes žiūri ir galvoji, kad banga tuoj užpils ir nuplaus tave nuo laivo.
Artėjant audroms, Reda visada stengiasi saugiai sustoti ir taip išvengti pavojingų stichijų, o tam pasiruošti padeda šiuolaikinės technologijos.
„Nežinau, kaip žmonės Kolumbo laikais išvengdavo audrų, – juokiasi R.Mikelionytė. – Žinome įvairių istorijų ir kai kurios būna labai liūdnos. Pavyzdžiui, neseniai vienas jūreivis per audrą prarado savo laivą, tačiau po mėnesio ieškojimų jį surado. Vis dėlto nemalonius nutikimus atperka plaukiojantys delfinai, saulėlydžiai. Žmonės, gyvenantys miestuose, to nemato.“
Reda pastebi, kad daug priklauso ir nuo to, ar plaukiama prieš vėją, ar pavėjui. Kaip ji aiškina, pirmuoju atveju sukeliamas dar didesnis vėjas, todėl būna šalta.
„Kartais sutinki laivą, plaukiantį į priešingą pusę, ir jame žmonės su maudymosi kostiumėliais guli ant denio. Jiems karšta, o mes plaukiame su striukėmis, – šypsosi R.Mikelionytė. – Taip pat reikia nepamiršti potvynio ir atoslūgio, kurie plaukiant yra labai svarbūs.“
Toks gyvenimo būdas tinkamas ne kiekvienam
Kaip pasakoja Reda, plaukiant tyla yra visai kitokia, nei gyvenant mieste – būnant vandenyje, nėra jokio triukšmo, todėl galima girdėti tik gamtos garsus.
„Nėra jokios šviesos, tad naktį tamsa būna verianti. Jei yra žvaigždžių, atrodo, kad virš tavo galvos visas pasaulis, – sako R.Mikelionytė. – Plaukiant reikia stebėti švieseles ant kranto, o žemėlapiuose pažymėta, ką kiekvienas mirksnis reiškia. Tai yra kaip kelio ženklai.“
Buriniame laive Reda ne tik gyvena, bet ir aktyviai juo keliauja. Šią transporto priemonę pora pasirinko būtent todėl, kad abiem jūros gyvenimas dar yra neištirtas.
„Toks keliavimo būdas ne visiems prieinamas, todėl keliaujame į salas, kur niekas net nevažiuotų. Be to, vykstant autobusu ar automobiliu, nesimatytų tokių vaizdų, kokius regime mes“, – pasakoja R.Mikelionytė.
Nors keliaujant Redai nereikia mokėti už nakvynę viešbučiuose, ji neslepia, kad sutaupyti pavyksta nedaug. Anot moters, vienur sutaupius, kitoje vietoje viską išleisi.
„Būna, kad laive kas nors sugenda, o kuo didesnis laivas, tuo didesnės išlaidos. Taip gyvenant pajamų tikrai reikia, – tikina R.Mikelionytė. – Vis dėlto gyventi laive labai malonu, o dar smagiau, kai geras oras ir būna saulėta. Man net nereikia laukti atostogų, net ir dabar nežinau, kokia šiandien diena.“
Man net nereikia laukti atostogų, net ir dabar nežinau, kokia šiandien diena.
Vis dėlto, anot Redos, toks gyvenimo būdas yra tinkamas tikrai ne kiekvienam. Plaukiant laivu reikia būti sukaupus daug žinių ir mokėti elgtis tokiose situacijose, kai, pavyzdžiui, viduryje jūros sugenda variklis.
„Turi sutvarkyti variklį, nes kitaip neparplauksi į krantą. Be to, reikia žinoti, ką darysi, jei per bortą iškris kompasas arba išsikraus prietaisai ir nebematysi, kokie keliai laukia, kur bus uolos. Taip pat yra nemažai fizinio darbo, nes reikia tempti virves, pakelti ar nuleisti bures. Pozityvių emocijų nesukelia ir plaukiančio laivo pasvirimas 45 laipsnių kampu. Nors jis neapsivers, atrodo, kad iškrisiu, todėl natūralaus saugumo jausmo vedama atsisėdu ten, kur aukščiau.
Galiausiai juk yra žmonių, kuriuos plaukiant pykina. Pavyzdžiui, vienaip jaustis gali, kai plauki per bangas ir laivas siūbuoja pirmyn ir atgal, o kitaip – kai judi iš kairės į dešinę. Gulėdama lovoje aš jaučiuosi kaip vaikas lopšyje, tačiau kitus tai stabdo nuo gyvenimo laive“, – pasakoja R.Mikelionytė.
Prabilusi apie ateities planus, Reda išduoda, kad jos partneris šiemet tikisi perplaukti Atlanto vandenyną ir jau visiems apie savo ketinimus pasakoja. Vis dėlto pati moteris to šiek tiek baiminasi.
„Bijau, kad gali būti prastas oras arba kas nors atsitiks laivui ir reikės jį remontuoti, – neslepia R.Mikelionytė. – Vis dėlto norėtume Kalėdoms pasiekti Karibų salas.“
Gyventi į laivą pora kol kas persikėlė metams, tačiau tolesnė gyvenamoji vieta priklausys nuo to, kaip jiems seksis sugrįžti namo.
„Kai plauki pavėjui, atrodo, srovė tave tarsi neša, todėl yra pakankamai lengva pasiekti Karibų salas. Tačiau sugrįžtant atgal praeini žemo slėgio zoną ir neišvengiamai gali patekti į vėjus. Bet kokiu atveju, leidžiuosi į avantiūrą. Manau, žmonės visko turi pabandyti, nes gyvename tik kartą, – šypsosi Reda. – Gyvenimas laive vilioja, tačiau rožių sodai irgi gražu, o sėdėti namie prie židinio yra dar kitoks jausmas. Norėtųsi pabūti visur.“
