Nuolatiniai 15min.lt „Augintinių“ rubrikos skaitytojai tikriausiai prisimena Lietuvos gyvūnų globos draugijos (LGGD) Vilniaus skyriaus savanorių pagalbos šauksmą. Liepos pradžioje į Vilniaus gyvūnų karantinavimo įstaigą „Grinda“ šeimininkai atvežė jaunutį, vos pusės metų sulaukusį, Sibiro haskių ir čiau čiau veislių mišrūną.
Šeimininkams jį buvo padovanoję giminaičiai, kurie net nepaklausė, ar tokia dovana bus priimtina ir laukiama. Lyg gyvas padaras būtų daiktas, kurį blogiausiu atveju galima padėti į sandėliuką ant lentynos, jeigu jis pasirodys nereikalingas ir „nepritaikomas“. Nenuostabu, kad šuneliui neatsirado vietos tuose namuose, ir šeimininkai nusprendė juo atsikratyti.
Vos per kelias dienas Laris iš susigūžusio bailaus šunelio tapo smalsiu ir nenuilstamai pasaulį tyrinėjančiu gyvūnėliu.Tik įkalbėti LGGD savanorių ir pačios „Grindos“ darbuotojų, šeimininkai sutiko tuo metu Šerifu vadintą keturkojį dar kartą parsivežti į namus ir bandyti sulaukti juo susidomėjusių žmonių skambučių, kai informacija apie jį bus paskelbta įvairiose interneto svetainėse.
Minėtą pagalbos šauksmą 15min.lt „Augintinių“ rubrikoje perskaitęs Tomas sako ilgai nedvejojęs. „Pastebėję šį vargšą šunelį jūsų portale, iškart ryžtingai nusprendėme jam pagelbėti. Po kelių skambučių ir laukimo valandų mes jau buvome pakeliui į Rudaminą, kur gyvena jį laikę žmonės. Netrukus susipažinome su šuneliu ir, įsisodinę jį į mašiną, patraukėme namo“, – pasakoja Tomas.
„Pakeliui į namus jis nuolat muistėsi ir vėmė, buvo išsigandęs. Galbūt manė, kad vėl vežame į „Grindą“, tačiau atsidūręs Vilniuje ant žolytės galėjo lengviau atsidusti ir pasimėgauti netikėta laisve. Dar po poros dienų jis pradėjo nedrąsiai loti ir vizginti uodegą, retkarčiais lyžtelėdavo mums rankas ir pradėjo nuolat sekioti iš paskos“, – pirmąsias Lario dienas naujuose namuose prisimena Tomas.
Dar per kelias dienas, pasak Tomo, Laris iš susigūžusio bailaus šunelio tapo smalsiu ir nenuilstamai pasaulį tyrinėjančiu gyvūnėliu. „Jis jau mėgina mus saugodamas nedrąsiai urgzti, bet turbūt nenuskriaustų net drugelio“, – šypsosi Tomas.
Laris nemėgsta tik momentų, kai šeimos nariai išeina iš namų, todėl ilgai stovi prie durų, bandydamas jas kaip katinas atidaryti. „Regis, jis dar iki šiol bijo, jog jį vėl gali palikti“, – spėja naujasis šeimininkas.
Dar Laris be galo mėgsta vandenį. Jau po pirmo pabraidymo ėmė toli plaukti. Ir visų kitų dalykų jis, pasak šeimininko, mokosi labai greitai. Taip pat išsiskiria kaip labai ramus šuo, lyg būtų ne jauniklis, o suaugęs ir rimtas šuo.
„Prieš kelerius metus mačiau televizijos laidą, kurioje buvo pasakojama, kaip pamesti ar pagauti gyvūnėliai gyvena Prahos gyvūnų globos namuose Čekijoje. Jie ten laikomi tvarkinguose šiltuose kambariukuose, mokesčių mokėtojai rūpinasi jų maistu, ir skirtingai nei mūsų karantinavimo įstaigose, po poros savaičių jie nėra žudomi, bet yra nuolat rodomi per specialią televizijos laidą, kol nelaimėlių nepriglaudžia kokie nors geri žmonės“, – prisimena Tomas ir priduria trokštąs, kad taip su augintiniais būtų elgiamasi ir Lietuvoje.
Visas nuotraukas iš Lario pasivaikščiojimo po pievą galite pasižiūrėti čia.
