Projektas gimė Glazge
Idėja panaudotus plastikinius maišelius prikelti antram gyvenimui Laurai gimė prieš dvejus metus, kai ji dar gyveno Glazge. Ten ji turėjo savo eko dizaino studiją, kurios veiklos apėmė ekologinį dizainą, darbą su bendruomenėmis, mažąją architektūrą. O šis projektas gimė kaip idėja studijai reprezentuoti.
„Kadangi turėjome labai daug plastikinių maišelių, pamanėme, kad galėtume juos išlydyti lygintuvu. Palydėme ir pamatėme, kad įmanoma išgauti įdomią medžiagą. Nusipirkome siuvimo mašiną ir pradėjome šį projektą. Po ilgų bandymų atradau, kad vietoj lygintuvo galima naudoti presą.
Žmonės neatkreipia dėmesio, bet beveik ant visų plastikinių maišelių kamputyje yra trikampiukas, o jame – numeriukas.
Prireikė daug darbo ir paieškų, kad suprastume, kokia temperatūra tinkamiausia, koks turi būti slėgis, kokius maišelius naudoti ir pan. Po dvejų metų turime gaminį, kuris tinkamas parduoti, o tuo pačiu išsivystė ir edukacinių dirbtuvių serijos“, – pasakoja Laura.
Kaip atskirti plastikinius maišelius?
Savo gaminiams Laura naudoja 2 ir 4 numeriu pažymėtą, t. y. aukšto ir žemo tankio, plastiką (LDPI ir HDPI). Pasak jos, tai yra termo plastikas, kuris lydosi prie 135 laipsnių, o dega prie 260 laipsnių. Degdamas jis skleidžia juodus dūmus ir tada, pašnekovės teigimu, tampa toksiškas.
„Tačiau, kol lydosi, jis nėra kenksmingas arba yra labai mažai kenksmingas. Žmonės, kurie lydo plastiką, dirba be specialių kaukių, kitaip tariant, dirbti su tokiu plastiku studijoje yra gana saugu“, – sako Laura.
Iš šio plastiko, pasak architektės, pagaminti beveik visi prekybiniai maišeliai, pakuotės. Maisto pakuotės dažnai būna iš 5 numeriu pažymėto plastiko, tad, pašnekovės teigimu, reikia žiūrėti, kad nesumaišytum, nes to plastiko jau kitos cheminės savybės ir jam reikalinga kitokia lydimosi temperatūra. Bet kaip juos atskirti?
„Dauguma plastikinių pakuočių yra žymimos. Žmonės neatkreipia dėmesio, bet beveik ant visų plastikinių maišelių kamputyje yra trikampiukas, o jame – numeriukas“, – paaiškina Laura ir priduria, kad galima mėginti atskirti ir iš pajautimo: 2 ar 4 numeriu pažymėtas plastikas yra minkštesnis, tampresnis, o 5-u – kietesnis.
„Yra viena bloga žinia – nuo balandžio Aplinkos ministerija svarstė nebežymėti pakuočių, nes mažajam verslui labai brangu tai daryti. Tokiu atveju, žmonės nebežinotų, iš ko pagaminta jų perkamo gaminio pakuotė ir kaip tinkamai ją perdirbti...“ – sako Laura.
Patvari, vandeniui atspari medžiaga
Paprašyta papasakoti apie patį gamybos procesą, Laura sako, kad norint išgauti medžiagą, su kuria ji dirba, reikia šešių sluoksnių plastikinių maišelių. Juos būtina sudėti taip, kad būtų vientisas paklotas, tada jis sulydomas.
Jei turimas daiktas įplyšo, tą vietą galima sulydyti, o jei jis nebepatinka, galima jį išlydyti ir pasigaminti ką nors nauja.
„Įdomu tai, kad sulydytas jis tampa kaip koliažas, tik dar gražesnis, nes persilieja spalvos. O gautos medžiagos panaudojimas – labai platus. To, ką gaminu, mane labai domina artistinė išraiška. Esu surengusi tokių paveikslų parodas Glazge ir Barselonoje, o kūrybines dirbtuves – dar ir Londone“, – pasakoja pašnekovė.
Pasak jos, gauta medžiaga yra išties patvari ir atspari vandeniui. Daugiausia iš jos Laura gamina aksesuarus: rankines, kosmetines, pinigines, kuprines.
Jaunos moters teigimu, šią medžiagą galima perdirbti iki septynių kartų. „Tarkime, jei turimas daiktas kur nors įplyšo, tą vietą galima sulydyti – sutvarkyti, o jei jis nebepatinka, galima jį išlydyti ir pasigaminti ką nors nauja“, – šypsodamasi sako architektė.
Projektas gyvuos, kol bus maišelių
Pasak Lauros, sunku pasakyti, kiek tiksliai laiko užtrunka pagaminti tokį produktą, bet apytiksliai reikia kelių valandų. Viskas prasideda nuo maišelių surinkimo, išvalymo, paskui ieškoma norimos kompozicijos, lydoma, siuvama.
Tiesa, visi plastikiniai maišeliai, iš kurių gaminamos rankinės ir kiti aksesuarai, yra sunešti žmonių. „Šis projektas yra socialinis, aš tų maišelių neperku, kad galėčiau ką nors pagaminti. Čia ir idėja, kad lydomi jau panaudoti maišeliai. Taigi, kol žmonės juos neš, tol šis projektas ir gyvuos“, – sako pašnekovė.
Savo sukurtus gaminius, kurių kainos svyruoja nuo 6 iki 30 eurų, Laura parduoda ne tik Lietuvoje, bet ir Glazge, Vokietijoje, Amsterdame. Kalbėdama apie paklausą, architektė sako, kad susidomėjimas yra, bet daugiau, nei pačiu produktu, žmonės domisi jos organizuojamomis kūrybinėmis dirbtuvėmis, kur gali ateiti ir patys išmėginti šį procesą.
Paprašyta pasidalyti savo požiūriu į ekologiją ir su ja susijusius procesus, Laura sako: „Man atrodo, kad tai yra kiekvieno pasirinkimas, bet tuo pačiu ir pareiga rūpintis, ką palieki po savęs. Apskritai dizainas yra labai galingas įrankis ir mūsų, kaip dizainerių, užduotis yra įkvėpti žmones ir skatinti juos kokiems nors teigiamiems pokyčiams.
Gal kam nors atrodo, kad toks projektas yra lašas jūroje, bet jo pagrindinė siekiamybė yra skleisti sąmoningumą. Ir, kai žmonės pamato, kad tai niekam nereikalingai atliekai suteikiamas antras šansas ir iš jos kas nors pagaminama, jie pradeda visai kitaip mąstyti ir tokias idėjas pritaiko galbūt ne tik plastikiniams maišeliams, bet ir kokioms nors kitoms antrinėms žaliavoms. Man atrodo, tai yra labai svarbi paskata žmonėms, kad ta idėja plistų iš lūpų į lūpas.“
Idėja bendruomenei suburti – miesto daržas
Sugrįžusi gyventi į Lietuvą, Glazge vystytais projektais Laura panoro užsiimti ir čia. Be plastikinių maišelių prikėlimo antram gyvenimui ir kūrybinių dirbtuvių, ji Vilniuje pradėjo vystyti ir projektą „Idėjų lysvė Pilaitėje“. Jo esmė – suburti žmones ir aktyvuoti erdvę per bendruomenės daržą.
„Tai bus vieta žmonėms susitikti, neformaliai pabendrauti, čia vyks ne tik daržininkavimas, bet ir naujų idėjų bei veiklų sintezė“, – sako pašnekovė.
Projektas dar tik prasidėjo, o įsibėgėti, pasak Lauros, turėtų pavasarį. Bendradarbiaujama su Pilaitėje įsikūrusiomis kūrybinėmis dirbtuvėmis „Beepart“, dirbama jų prieigose, naudojamasi jų patalpomis, o visas veiksmas vyksta lauke.
„Dabar apskritai labai įdomus laikas tokiems projektams, nes Vilniaus miesto savivaldybė leidžia naujus įstatus tokiems miesto daržams įteisinti, paremti, kokia tvarka turėtų būti paskirta žemės nuosavybė, finansavimas. Pas mus tai dar labai nauja, palyginti su užsieniu.
Priklausome grupei, kuri jungia kitus septynis Europos miestus. Tarkime, Portugalijoje eilėse stovi po šimtą žmonių, kad galėtų tokiuose projektuose dalyvauti. Lietuvoje beveik kiekviena šeima turi savo daržą, tad mes tokio dalyko kaip galimybė auginti savo daržoves mieste dar nevertiname, bet per ateinančius penkerius metus tai turėtų tapti labai aktualu“, – įsitikinusi Laura.
Lietuvoje beveik kiekviena šeima turi savo daržą, tad mes tokio dalyko kaip galimybė auginti savo daržoves mieste dar nevertiname.
Panašų projektą ji įgyvendino ir Glazge, kai ten gyveno, jis kuo puikiausiai gyvuoja ir šiandien. Lauros teigimu, tokiems projektams įsibėgėti reikia laiko, kol žmonės ims rinktis ir aktyviau dalyvauti.
„O šis Pilaitės projektas yra atviras visiems, jame gali dalyvauti visi norintys. Laikui bėgant, jei matysime, kad yra paklausa, reikia plėstis, ieškosime ir didesnių erdvių“, – sako Laura.
Panaudotus maišelius galite atnešti į meno galeriją / kavinę „Ideas Block“ (Pylimo g. 60, Vilnius) ir palikti ten esančioje specialioje plastikui skirtoje dėžėje. Laura juos panaudos savo kūryboje. Arba galite tiesiogiai susisiekti su pačia Laura.
