Kaip tvarkytis gudriai, kad nereiktų skirti tam viso laisvadienio? Kaip su tuo susitvarko kiti žmonės? Juk paroje valandų visi turime vienodai, tik su jomis elgiamės labai skirtingai. Gal todėl per savo gyvenimą vieni kalnus nuverčia, o kiti amžinai neturi laiko.
Apie moters gyvenimą ir dalykus, kurie gali jį apversti aukštyn kojomis, svajones, šeimą ir patį maloniausią dalyką – laiką sau kalbamės su TV laidų vedėja ir žurnaliste, rašytoja Lavija Šurnaite.
– Ką moteriai gyvenime reiškia svajonės? Kaip jos keičiasi mūsų gyvenime bėgant metams, keičiantis požiūriui ir galbūt prioritetams, gal net vertybėms? Kaip yra Jums?
– Psichologai sako, kad svajoti rekomenduojama ne tik moterims, bet lygiai taip pat vyrams, nors aš niekad neformuluodavau savo norų kaip svajonių. Giliai širdyje ar mintyse kažko norėdavau, trokšdavau, stengdavausi, gal savotiškai tai veikdavo kaip motyvacija ar net savihipnozė, nes labai daug tų dalykų yra išsipildę. O su laiku tie norai tampa vis universalesni ir susilieja į pagrindinį – kad visi mano artimieji būtų sveiki.
– Vaikų atsiradimas visada apverčia moters gyvenimą aukštyn kojomis. Vaikas dažniausiai tampa pasaulio centru... kaip nutiko Jums? Prisiminus pirmuosius mėnesius, metus ir kaip yra dabar?
– Vaiko gimimas prilygsta stichijai – tie pirmieji mėnesiai, pirmieji metai. Viskas atrodo kitaip, naujai, ne visada suprantamai, todėl jautiesi taip, tarsi galinga srovė neštų tave su tokiu pagreičiu... Pamenu save pirmaisiai mėnesiais, matydavau save lyg iš šalies, žiūrėdavau kaip kokį filmą, kuriame vyko naujasis gyvenimas.
Vėliau hormonai aprimsta, racionalus protas grįžta, o kartu su juo ir pati „parskrendi iš kosmoso“. Sakoma, kad moteris išeina motinystės atostogų, o iš tikrųjų ją tiesiog įdarbina naujas direktorius – ponas Kūdikis. Su vaiko gimimu staiga praturtėji, nors finansiškai tai labai paplonina piniginę, ypač, kai savo vaikui norisi viską suteikti, ir kad viskas būtų labai gražu, labai patogu, labai saugu... Tačiau užplūsta toks galingas vidinis jausmas, kuris užpildo visas emocines kerteles.
– Ką, Jūsų nuomone, moteriai reiškia ir suteikia laikas sau? Kaip yra Jums asmeniškai?
– Tai yra paprasčiausia priemonė neišeiti iš proto – nuo lėkimo, rūpinimosi kitais, rutinos, darbo, etc. Kaip valgyti, miegoti, judėti, skirti laiko sau man yra gyvybiškai svarbu.
– Ir kas tas tas „laikas sau“ yra Jums – hobiai, pomėgiai...
– Man laikas sau – tai yra buvimas vienai. Tai yra svarbiausia aplinkybė. Ne taip svarbu, ką veikiu, bet turiu pabūti viena – su niekuo nekalbėti, nieko neklausyti. Ir man netinka variantas – „mes ten tyliai kitam kambary pabūsim, tau netrukdysim“ – taip nesiskaito, man reikia grynos vienumos, kad tikrai atkurčiau savo emocinę ir psichologinę pusiausvyrą.
Esu tokia „nei žuvis, nei mėsa“, atradau, kad visgi egzistuoja toks tipažas kaip intravertas – ekstravertas, tai čia kaip tik apie mane. Pusę savo laiko man reikia išsitransliuoti tiek profesine, tiek asmenine prasme – dirbti, kad kažkas matytų, girdėtų, kad galėčiau perduoti mintis, papasakoti. Taip pat su šeima – noriu su jais leisti laiką, būti kartu, patirti, klausyti, pasakoti. Tačiau likęs gabalas laiko yra mano – tada jau tampu nebyle ir to paties tikiuosi iš kitų.
– Ką įvardintumėte kaip didžiausią mūsų laiko ėdiką?
– Kas vieniems bus laiko ėdikas, kitiems gal – nuostabiausia ir įdomiausia veikla. Galvoju, kad laiką labiausiai ryja nemokėjimas jo planuoti ir atsirinkti prioritetų. Paroje valandų nepadaugės, todėl galvoji, ką tu nori joje nuveikti ir kaip tas valandas išdėlioti. Ir jokiais būdais nieko nedaryti miego valandų sąskaita, nes tai į niekur neveda.
– Kokie Jūsų santykiai su buitimi? Dažniausiai moteris ji varo iš proto, nors yra ir tokių, kurioms didžiausias malonumas bėgioti su dulkių šluoste ar blizginti viryklę. Kaip susidorojate su šiuo kasdienybės iššūkiu? Ar daug laiko sugaištate namų tvarkymui?
Pats tvarkymasis man nėra malonus užsiėmimas, tačiau aš į šią veiklą pažiūrėjau kitu kampu ir nemalonų užsiėmimą paverčiau man naudingu. Juk tai puiki mankšta, geras būdas pajudėti ir deginti kalorijas. Panašiais savo kasdieniais įpročiais bei atradimais dalinuosi ir savo knygoje „Maži įpročiai – dideli pokyčiai“. Štai net radau informacijos, kad grindų siurbimas puikiai dailina rankų raumenis. Tai prisimindama, namus siurbliuoju su kur kas didesniu užsidegimu.
– Kokios tvarkymosi tradicijos būdavo jūsų vaikystės namuose? Ar namus tvarkydavote kartu? Ar mamai pavykdavo pabėgti nuo buities ir užsiimti mėgstamais dalykais, pasilepinti?
– Pamenu tuos „tvarkos šeštadienius“... Bet kodėl tvarkymuisi žmonės skirdavo, o gal ir skiria visą šeštadienį? Man tai buvo prievolė, ką čia slėpsi. Namus tvarkydavome visi kartu. Mano mama visą gyvenimą dirbo vadovaujamą darbą, todėl neįstrigo jos įvaizdis kaip amžinai prie puodų ar su šluota rankoje. Ji visad būdavo pasitempusi, dailiai apsirengusi, rasdavo laiko sau. Mūsų namuose niekas neidavo iš proto dėl pedantiškos tvarkos, džiaugiuosi, kad tai nebuvo prioritetas, dėl kurio visi būtume įsitempę kaip kareiviai.
– Koks Jums yra maloniausias trumpas pabėgimas nuo namų rūpesčių? Tiesiog nedidelis malonumas, kuris pakrauna energijos? Ar dėl to tenką kažką paaukoti?
– Mano namų rūpesčiai yra mano gyvenimo dalis, tai mano rutina, kurią aš net kažkaip keistai myliu. Nebėgu dirbtinai iš namų, nes nusibodo plauti indus ar pan. Pajuntu, kad reikia „atitrūkti“ labai intuityviai – tai gali būti apsilankymas SPA, trumpa kelionė ar susitikimas su draugėmis, vakarienė su vyru ar parodos aplankymas su sūnumi. O dar knygos, muzika, filmai...
– Kokius prietaisus norėtumėte išrasti ir turėti savo namuose? Tegul tai visiška utopija, bet kas neleis moterims pasvajoti, kaip modernizuoti savo buitį?
– Norėčiau, kad glotnučių kokteilinė išsiplautų pati. Atrodo, tai tokia smulkmena, bet mane labai erzina plauti tą kokteilinę, o kadangi mėgstu pasiplakti glotnučių, tai vis tenka daryti šį nemalonų darbą.
