Abu jos herojai mirę (net nuo princo mirties jau praėjo daugiau nei dešimt metų), tačiau aktorės ir senos giminės aristokrato romanas intriguoja, domina ir vis dar kupinas paslapčių. O Monako karališkoji šeima iki šiol atsisako susitikti su bet kokiais Grace biografais (teigiama, kad pradžioje princas Ranjė su jais kalbėdavosi, bet kaskart būdavo nepatenkintas rezultatu: autoriai arba išduodavo jo pasitikėjimą ir papasakodavo per daug, arba atspindėdavo vien oficialų požiūrį, o tokių knygų niekam nereikėjo).
Šiaip ar taip, britų žurnalistas Robertas Lacey, ketvirtį amžiaus besigilinantis į Kelly biografiją, knygoje „Grace. Her Lives – Her Loves“ („Grace. Gyvenimai ir meilės“) didžiuodamasis teigia, kad rankraštis nesuderintas su Monako karališkąja šeima – vadinasi, parašytas taip, kaip liepė širdis ir sąžinė. Autorius dirbo su Kelly korespondencija, susitiko su kolegomis ir artimaisiais, kurie tik leidosi jo kalbinami, ir net gavo pirminį Kelly kūno apžiūros protokolą iš policijos. Jis uždavė nepatogių klausimų ir atskleidė nepatogių dalykų, pavyzdžiui, apie Kelly romanus iki ir po vedybų – juk ši nepaprasta charizma ir seksualumu apdovanota moteris nuo šešiolikos traukė vyrų dėmesį ir puikiai tai žinojo. Štai tokios detalės, iš kurių dėliojasi kitoks ledo gražuolės Grace portretas ir neparadinis princo Ranjė atvaizdas.
Mažoji moteris
Grace buvo šešiolika, kai tėvas išgujo iš jos gyvenimo pirmąjį vaikiną, tokį Harperį Davisą, kuris, Jacko Kelly įsitikinimu, buvo ne pora jo dukrai. Ten pat – į Grace prisiminimų archyvą – su trenksmu (tiesiogine prasme – buvo išmestas iš Kelly namų) iškeliavo jaunosios moters mokytojas režisierius Donas Richardsonas. Mat buvo vedęs (ar išsiskyręs – koks skirtumas) ir, kas baisiausia, žydas.
Kolega Gene’as Lyonsas (vėlgi vedęs ir pradėjęs santuokos anuliavimo procesą). Privalumas – katalikas, kaip ir Grace. Trūkumas – alkoholikas.
Clarkas Gable’as, su kuriuo vaidino filme „Mogambo“: juosta buvo sukama Kenijos džiunglėse, ir – cituojant pačią Grace Kelly – ką dar daryti atsidūrus vidury Afrikos su Clarku Gable’u, jei ne užmegzti romaną?!
Dar vienas kolega Ray Millandas, su kuriuo filmavosi „Įvykus žmogžudystei skambinkite „M“ ir kurio meilė beveik sugriovė Grace karjerą: kai Millando žmona apie tai sužinojo, ji pirmiausia išvarė sutuoktinį, o paskui pasakojo visiems „tabloidams“, kokia nimfomanė yra Grace. Paskaičiavęs, kiek kainuos skyrybos, Ray grįžo pas žmoną.
Tarp Grace meilių buvo ir Bingas Crosby – aktorius, našlys. Olegas Cassini – rusų kilmės dizaineris, Jacqueline Kennedy stiliaus konsultantas, už kurio ji desperatiškai troško ištekėti. Cassini irgi buvo pametęs galvą dėl Filadelfijos gražuolės, kurią pirmąkart pamatė filme „Mogambo“ (gal ir netiesa, bet gerai sugalvota). Sklandė gandų, kad Grace net laukėsi jo kūdikio, bet pasidarė abortą. Šią kandidatūrą atmetė motina (aristokratiško kraujo, gyvenęs Florencijoje, bet dukart išsiskyręs ir dviejų vaikų tėvas).
Ant nelaimingų santykių grėblio Kelly lipo kaskart ir kiekvienas partneris užvaldydavo jos širdį. Tačiau viskas vis tiek baigdavosi blogai.
Galima sakyti, kad ant nelaimingų santykių grėblio Kelly lipo kaskart ir kiekvienas partneris užvaldydavo jos širdį. Tačiau viskas vis tiek baigdavosi blogai: įsikišdavo arba tėvai (suaugusi, savarankiška ir apdovanota „Oskaru“ Grace vis tiek troško jų pritarimo), arba kurio nors vyriškio žmona. „Aš buvau netekėjusi, vadinasi – mane laikė pavojinga“, – yra kalbėjusi apie tuos laikus Kelly.
Šitose nelaimingose istorijose kaip ir nebuvo kaltų – tokios buvo to meto visuomenės nuostatos. Kelly biografas Lacey per kelis puslapius aprašė sceną, kaip tėvai rausėsi jos mylimojo daiktuose, aptiko korespondenciją dėl skyrybų ir... pakelį prezervatyvų. Arba imkime dar vieną taip ir nesibaigusį vedybomis Grace romaną. Su Williamu Holdenu, vaidinusiu sutuoktinį filme „Toko Ri tiltai“, ji išsiskyrė, kai šis prisipažino, kad jam padaryta vazektomija.
Ranjė, kuris vėlavo
1955 m. Grace vadovavo amerikiečių delegacijai Kanuose – neregėta garbė tokiai jaunai moteriai. (Prieš metus ji pirmąkart filmavosi Prancūzijos Rivjeroje ir mėgavosi romanu su Cassini, kurį pati čia pasikvietė.) Bet šįkart viskas buvo kitaip: Kanų kino festivaliui reikėjo rimtos reputacijos – dar ir dėl to rengėjai norėjo Grace. Viskas turėjo būti respektabilu, karališka ir nuobodu, todėl kvietimas pozuoti žurnalui Monake paįvairino žvaigždės dienotvarkę.
Leidiniui „Paris Match“ buvo pažadėtas viršelis ir fotosesija rūmų soduose su Kelly ir princu Ranjė III, tačiau Jo Didenybė vėlavo – užtruko pietaudamas savo viloje Cap Ferrat. Laukti reikėjo daugiau nei valandą ir įsižeidusi amerikietė ne kartą rengėsi pakilti ir išeiti (kokiais trapiais ašmenimis kartais vaikšto istorija; ypač jei prisimintume, kad Grace ir taip norėjo atšaukti sesiją, nes troško daugiau laiko praleisti Kanuose su senu draugu ir meilužiu Jeanu Pierreʼu Aumontʼu).
Princas pasirodė paskutinę akimirką. Taip 1955 m. gegužės 6-ąją tylomis prasidėjo istorija, kurią žurnalistai praminė Pelenės ir Princo meile, patogiai ignoruodami faktą, kad Kelly nebuvo Pelenė! O vienintelis jos trūkumas – būti katalike protestantiškoje Amerikoje – Monake tapo privalumu.
„Paris Match“ galiausiai gavo fotosesiją: princas atrodė žemas, apkūnus ir visai nekarališkas. Tačiau Jo Karališkoji Šviesybė – 31-ų, niekada nevedęs – buvo aiškiai patenkintas susipažinęs su blondine kino žvaigžde, visai neatgailavo pavėlavęs, o tarsi atsilygindamas pats vedžiojo ją po rūmų sodus ir asmeninio zoologijos sodo teritoriją. Tigrą narve jis glostė it naminę katę ir, sakoma, būtent toks gebėjimas bendrauti su gyvūnais labiausiai kritęs į akis Grace. Princas ir aktorė kalbėjosi angliškai: Ranjė auklė buvo anglė, be to, jis buvo mokęsis privačioje mokykloje Anglijoje. O kai Aumontʼas vakare paklausė, koks jai pasirodęs princas, Grace atsakė, kad jis buvęs žavus. Labai žavus. O ką dar buvo galima pridėti?
Neištekėti už prancūzo
Šiandien mažai kas prisimena, kad pradžioje Grace rimtai rengėsi tekėti už Aumontʼo. „Meilei nerūpi tautybė“, – aiškino ji ir tikino būsianti laiminga filmuotis ir Prancūzijoje, ir Holivude.
Meilei tautybė gal ir nerūpėjo, bet dėl jos labai nerimavo Grace tėvas. Jeanas Pierre’as, savo nelaimei, buvo žydas, o senasis Jackas Kelly buvo pareiškęs, kad mieliau matytų dukrą, ištekėjusią už negro nei už judėjo. „Aš buvau žydas, buvau prancūzas, turėjau dukrą (Aumontʼas buvo našlys, red. past.)“, – reziumavo jis.
Vėliau Grace mama sakys žinojusi, kad dukra neketinanti atiduoti rankos ir širdies Aumontʼui – laukianti savojo princo. Bet ponia Kelly pervertino savo įžvalgumą – Grace niekam nepasakojo, kad po pažinties su Ranjė III juodu bendravo laiškais: kaip gerai išauklėta mergina, ji padėkojo princui už susitikimą, šis jai atsakė.
„Buvau maloniai nustebintas, nes turėjau susikūręs manieringos žvaigždės įvaizdį – iš filmų, knygų, spaudos, o ji buvo visai kitokia, nei tikėjausi“, – vėliau viename interviu prisiminė princas. Beje, dauguma taškų atitenka Ranjė – Kelly nebuvo itin gera rašytoja, jos laiškai labiau primena raštelius, trumpus ir formalius. O Ranjė, drovus ir neiškalbingas gyvenime, pasirodė esąs puikus korespondencijos partneris.
Jauna moteris norėjo dovanoti meilę ir būti mylima, o karūna visada prideda žavesio vyrui.
Jei kas tiesiai paklaustų, kaipgi pasidarė įmanoma šita neįmanoma santuoka, būtų galima samprotauti apie likimo kelius ir lemtingus sutapimus. Visos Kelly draugės jau buvo ištekėjusios, turėjo vaikų ir žaisdama su mažyliais ji pati svajojo apie šeimą. Jauna moteris norėjo dovanoti meilę ir būti mylima, o karūna visada prideda žavesio vyrui. („Aš noriu viso šito, – prisipažino paprastai uždara Grace savo draugei, turėdama omeny motinystę. Ir pridūrė: – Bet... noriu dar daugiau.“)
Tuo pat metu lyg kažką suuodę Europos bulvariniai laikraščiai ėmė rašyti apie romaną, kuris dar net nebuvo užsimezgęs. Ir, kaip sakoma, prikarksėjo.
Savo ruožtu Grace piršliai Monake buvo tokie įtakingi personažai, kaip Aristotelis Onassis, susirūpinęs, kad jo kazino ir viešbučiuose trūksta svečių, kurie leistų ten pinigus (cituojant garsų amerikiečių rašytoją, Monakas tuo metu buvo saulėta vieta, kurioje gyveno niūrūs žmonės). Princui Ranjė irgi reikėjo žmonos – bent jau dinastijos labui. Onassis rašė savo draugui, kad galbūt jis galėtų surasti sąmoningą ir gyvą amerikietę, kuri kristų į akį princui. Skamba absurdiškai, bet buvo svarstoma net Marilyn Monroe – galimos Monako princesės – kandidatūra!
Antra vertus, princas ir pats buvo įgalus spręsti „princesės problemą“, o paslaugių svočių pastangos pernelyg priminė sąvadavimą. Jo Karališkoji Šviesybė kalbėjosi apie Grace su nuodėmklausiu tėvu Franciu Tuckeriu ir vienuolis pats rašė jai laišką, kuriame dėkojo už tai, kad ji parodė princui, kokios gali būti amerikietės katalikės, ir minėjo didelį įspūdį, kurį padarė monarchui.
Užkulisiniai žaidimai verti atskiros knygos (pavyzdžiui, minėtasis vienuolis buvo sudaręs potencialių nuotakų sąrašą, kuriame buvo ne vien Grace). Tačiau, šiaip ar taip, per 1955 m. Kalėdas princas, jo nuodėmklausys ir gydytojas aplankė Kelly namus Filadelfijoje. O dar po trijų dienų paprašė Grace – moters, kurią iki tol buvo matęs vieną kartą ir su kuria susirašinėjo pusę metų, – rankos. Net artimiausi draugai buvo priblokšti, išgirdę, kad Grace išteka už Monako princo.
„Aš dievinu jo akis, – prisipažino ji savo bičiulei Judy Kanter. – Galiu žiūrėti į jas amžinai. Jo toks gražus balsas... Jis – vienintelis.“ O paskui beveik pridėjo, kad nenorėtų tekėti už vyro, kuris jaustųsi sumenkintas jos sėkmės. („Negalėčiau pakęsti, kad atėjus į restoraną metrdotelis pristatytų jį kaip poną Kelly“, – taip jų pokalbį prisiminė Judy.)
Vestuvės su kliūtimis
Grace kraitis sudarė 2 mln. dolerių (kaip rašė vienas iš biografų, tai Monake princas Ranjė turėjo Jo Karališkosios Šviesybės titulą, o pono Kelly akimis, jis buvo bankrutuojantis aristokratas, valdantis niekam nežinomą šalį). Griežtos santuokos sutartys numatė, kad skyrybų atveju būsimieji vaikai liks sosto globoje – be jokių išlygų.
Grace tai neišgąsdino, nes ji nesvarstė galimybės skirtis. Jauna moteris kur kas labiau bijojo ginekologo tyrimo – toks buvo privalomas norint užtikrinti, kad būsimoji princesė pajėgi pagimdyti įpėdinių, ir nerimavo, kad apžiūros metu paaiškės, jog ji – ne nekalta mergina. Donas Richardsonas, buvęs Grace mylimasis, su kuriuo ji palaikė ryšį, patarė jai sakyti, kad nekaltybės plėvę prarado sportuodama mokykloje... (Beje, abu faktus: ir apie kraitį, ir apie ginekologo apžiūrą, princas Ranjė neigė dar 1988 m. interviu!)
Kliūčių vestuvėms nebebuvo (Richardsono patarimas suveikė) ir 1956 m. balandžio 18 d. rūmų Sosto salėje buvo numatyta civilinė ceremonija. Išvakarėse jaunikis ir nuotaka surengė draugams ir artimiesiems neformalų furšetą. Jame princas Ranjė pamiršo savo karališkąjį orumą ir mielai pasakojo anekdotus. Ir net pagyrė puikią Grace prancūzų tartį, į ką tėvas Tuckeris sąmojingai atsakė, girdi, jis ir anksčiau žinojęs, kad meilė akla, tačiau neįtaręs, kad ji dar ir kurčia.
Į Monaką jie grįžo tik rytą, nemiegoję ir pasirengę atlaikyti maratoną, kurį vėliau prisimins su siaubu. Biografai cituoja princesės frazę, kad prireikė beveik metų, kol juodu su Ranjė pajėgė nesibjaurėdami žiūrėti į vestuvių nuotraukas.
Tą naktį princas pasielgė tiesiog kaip romantiškai įsimylėjęs kavalierius: išlydėjęs svečius, atleidęs asmens sargybinius ir vairuotoją, nusivežė Grace prie Viduržemio jūros stebėti, kaip tekės saulė... Į Monaką jie grįžo tik rytą, nemiegoję ir pasirengę atlaikyti maratoną, kurį vėliau prisimins su siaubu. Biografai cituoja princesės frazę, kad prireikė beveik metų, kol juodu su Ranjė pajėgė nesibjaurėdami žiūrėti į vestuvių nuotraukas.
Civilinę ceremoniją, trukusią 16 min., reikėjo rengti du kartus – studija MGM turėjo ją nufilmuoti. Grace vilkėjo kostiumų dizainerės Helen Rose suknelę (tai buvo studijos dovana), mūvėjo pirštinaites, buvo pasipuošusi vadinamąja Džuljetos kepuraite. Princas, be kita ko, dar ir šalies vyriausiasis teisėjas, pats sau suteikė leidimą tuokti ir tuoktis...
Pokylyje po ceremonijos linksminosi visi Monako gyventojai – 3000 žmonių. Kiekvienas galėjo prieiti ir pasveikinti princą ir princesę, paragauti vestuvinio torto ir pakelti taurę į jų sveikatą. O fejerverkai buvo tokie įspūdingi, jog buvęs Egipto karalius Faroukas, išgirdęs šaudant, nusprendė, kad kėsinamasi į jo gyvybę.
Vestuvių kulminacija buvo religinė ceremonija, numatyta kitą dieną. Turbūt pakanka pasakyti, kad ji rodyta 30 mln. žiūrovų devyniose Europos šalyse (tuo metu tai buvo didžiausia ir techniškai sudėtingiausia televizijos transliacija).
Nuotakos suknia – vėlgi Helen Rose – ir šiandien yra dizaino meno kūrinys, dažnai vadinama vienu įspūdingiausių XX a. vestuvių apdarų: jam panaudota 18 m šilko, 23 m taftos, 90 m tiulio ir per 274 m Valensijos nėrinių. O štai jaunikis savo apdarą sukūrė pats: fantastinis munduras, išsiuvinėtas auksiniais lapais, pasižymėjimo ženklais, stručio plunksnomis, ir žydros kelnės, įkvėptos Napoleono maršalų paradinių uniformų (saikas tikrai nebuvo tų karingų vaikinų devizas).
Po ceremonijos Šv. Mykolo katedroje kortežas sustojo prie nedidelės uosto koplytėlės, skirtos šventajai kankinei Devotai, Monako globėjai. Anot legendos, už tikėjimą nukankintos moters kūną iš Korsikos čia pernešė audra ir žvejai iki šiol tikisi jos apsaugos jūroje. Princesė Grace, priklaupusi prieš senąjį altorių, pasimeldė ir paliko čia vestuvinę pakalnučių puokštę.
Į rūmų pokylį buvo pakviesta 600 svečių. Jaunieji vėl pozavo kameroms ir pjaustė tortą, kurį naujajai monarchų porai padovanojo „Hotel de Paris“ konditeriai. Antras jo aukštas buvo it narvelis (valgomas!) su dviem gyvomis balandėmis. Jas princas ir Grace paleido prieš pjaudami tortą, kurio viršuje puikavosi nuotakos ir jaunikio figūrėlės.
Prieš trečią nakties pora tylomis dingo svečiams iš akiračio ir vėl pasirodė vilkėdama jau kelioniniais drabužiais. Didysis aktorės ir princo projektas pavadinimu „Vestuvės“ buvo baigtas – po geros valandos Ranjė III ir princesė Grace jachta išplaukė į povestuvinę kelionę.
