Viena iš daugelio lietuvių, užsiregistravusių šiame projekte, – Rūta Mataitytė. Rašytoja, vertėja, maratonų bėgikė jau ne vienus metus gyvena Norvegijoje ir sako, kad jai visada buvo svarbu tai, kad yra lietuvė. „Būtų nuostabu, jei ateity tokio bendrumo būtų dar daugiau“, – rašo Rūta.
Pakalbinome Rūtą Mataitytę apie tai, kaip ji atsidūrė Norvegijoje ir kuo jai svarbi iniciatyva „Lietuva 4.000.000“.
– Rūta, kaip atsidūrėte Norvegijoje? Kodėl pasirinkote būtent šią šalį?
– Pirmos mano kelionės į Norvegiją buvo trumpalaikės – pakeliauti, padirbti, pasimokyti kalbos, paskui atvažiavome ilgesniam laikui ir pamažu įsikūrėme. Tai buvo dar tie laikai, kai pavieniai lietuviai čia atvažiuodavo ne tam, kad užsidirbtų, o visų pirma todėl, kad juos domino šalis. Išvykau iš Lietuvos ne todėl, kad čia man buvo blogai, o todėl, kad norėjau pamatyti ką nors nauja, siekiau patirties, žinių, išbandymų.
Išvykau iš Lietuvos ne todėl, kad čia man buvo blogai, o todėl, kad norėjau pamatyti ką nors nauja, siekiau patirties, žinių, išbandymų.
Dar nuo vidurinės mokyklos mane viliojo skandinavų šalys, jos buvo kitokios, o drauge ir savos, ne per daug tolimos, į jas nuvykusi nesijaučiu, kad patekau į visiškai kitokį pasaulį, ir pati nesijaučiu čia svetima, galiu įsilieti į aplinką, tapti jos dalimi, net tapatintis su vietiniais.
Kita vertus, įdomu registruoti niuansus, nedidelius skirtumus, lįsti į gilumą, susipažinti su kultūra, aiškintis, kuo esame skirtingi. Žmonės dažniausiai siekia kuo egzotiškesnių, kuo tolesnių kampelių, o man pakanka egzotikos čia: šalčiai, vėjai, sniegas, ledynai – dar tiek visko neištirta.
– Esate rašytoja, vertėja, bėgiojate maratonus – papasakokite daugiau apie savo mėgstamas veiklas.
– Esu labai aistringas žmogus. Jei atsiranda koks interesas, pomėgis, neriu į jį visa galva, tada prarandu platesnį žvilgsnį, susikoncentruoju į vieną konkretų tikslą, atiduodu tam visą savo energiją, bet nematau, kas vyksta šalia.
Be to, esu labai užsispyrusi ir ištverminga, jei noriu ir man rūpi, galiu kalnus nuversti. Po kiek laiko tas interesas gali nuslopti, gal net dingti, gyvenimas eina bangomis, lyg pulsas, gal keista, bet nesistengiu savęs pririšti prie vienos ar kitos veiklos, net jei ji man kažkada labai sekėsi ir buvo svarbiausia, niekada nestumiu savęs per prievartą, man geriausia, kai procesai vyksta natūraliai.
Kai užsiimu tuo, kas tikrai mane uždega, jaučiuosi laiminga, ir tai man labai svarbu, nesvarbu, ar tai darbas, ar laisvalaikis. Kai išleidau pirmąsias knygas, gavau įvairių pasiūlymų rašyti straipsnius, publikuotis įvairiuose leidiniuose, kad pristatyčiau save platesniam skaitytojų ratui, bet manęs tai nedomino. Ir džiaugiuosi, kad nepasidaviau tai bangai, manau, gyvenimas per trumpas, kad užsiimtume mums nerūpima veikla vien dėl tam tikrų išskaičiavimų.
Tai anaiptol nereiškia, kad vaikausi tik to, kas paprasta ir lengva, priešingai, kuo sunkiau siekiu tikslo, kuriuo tikiu, tuo daugiau džiaugsmo. Tai liudija ir tokie mano užsiėmimai kaip maratonai, kelionės po kalnus, romanų rašymas – visa tai yra tokia veikla, kuri reikalauja ilgo, nuoseklaus darbo, daug susikaupimo, prakaito, bemiegių naktų, bet kiek paskui palaimos!
– Ar lietuviai ir norvegai labai skirtingi? Kas jus žavi norveguose ir Norvegijoje?
Džiaugiuosi, kad nepasidaviau tai bangai, manau, gyvenimas per trumpas, kad užsiimtume mums nerūpima veikla vien dėl tam tikrų išskaičiavimų.
– Kaip jau minėjau, Norvegija yra gana artima Lietuvai – esame panašios išvaizdos, mūsų gyvenimo būdas gana panašus, panašiai bendraujame. Tiek mes, tiek norvegai gyvename panašioje gamtinėje aplinkoje, o tai suformavo ir panašų charakterį, net mūsų istorija iš dalies panaši, o tai daug reiškia ir mūsų savimonei.
Žinoma, yra begalė didesnių ir mažesnių skirtumų, kurie, kartu sudėjus, mus daro kitokiais. Tai dažnai susiję su skirtinga mūsų šalių ekonomine, politine ir kultūrine situacija pastaruosius dešimtmečius – tokie veiksniai labai sparčiai keičia kai kurias žmonių savybes ir gyvenimo būdą, bent jau iš išorės, ir tai labai žymu, bet jei prasilaužiame pro tą išorinę luobą, galime pamatyti, kad esame gana panašūs žmonės, pirmenybę teikiantys šeimai, rimtai vertinantys savo darbą, norintys savų namų, mėgstantys būti gamtoje.
– Ar palaikote ryšį su lietuviais Norvegijoje?
– Taip, nuo pat atvykimo čia turėjome daug artimesnių ir tolesnių draugų, kurie yra iš Lietuvos. Su jais jaučiu daugiau artumo, mus sieja sava šalis, sava kalba, bendri prisiminimai. Tik bendraudama su lietuviais galiu visiškai atsipalaiduoti, kaip sakau – tada man gera širdyje. Bendraujant man labai svarbu kalba, lietuviškai bendrauju visai kitaip nei norvegiškai ir manau, kad tai išliks visą gyvenimą, kad ir kaip gerai aš mokėsiu svetimą kalbą.
– Kaip dažnai atkeliaujate į Lietuvą ir ar galvojate apie sugrįžimą į tėvynę?
– Lietuvoje apsilankau vidutiniškai du kartus per metus, kartais tai būna labai trumpi vizitai, bet užtenka vos kelių dienų, kad pasikraučiau, pabendraučiau su man svarbiais žmonėmis ir pabūčiau vietose, kurios man kažką reiškia. Labai myliu savo miestą Vilnių – jis man kaip draugas, kurio pasiilgstu.
Jei nuvykusi nerandu pusdienio, kai galiu visiškai viena, niekieno netrukdoma, pasivaikščioti po miestą, jau išvažiuodama pradedu galvoti, kada vėl reikės atvykti. Taip pat visada stengiuosi nueiti į teatrą, lietuviškas teatras man yra vienas tų dalykų, kurių gyvenant užsienyje labai trūksta, tai kur kas svarbiau už lietuvišką maistą, lietuvišką muziką ar kitus dalykus.
Apie grįžimo temą pagalvoju dažnai, svarstau, kaip viskas susiklostytų, jei būtų vienaip ar kitaip, tačiau nelabai tikiu, kad tai kada nors įvyks. Ne, nesu iš tų, kurie tvirtai apsisprendę į Lietuvą negrįžti, nes ten jiems negerai. Esu svajotoja ir didelė optimistė, jei tik panorėčiau, man visur būtų gerai. Tačiau manau, kad grįžimas į Lietuvą, užsienyje užauginus vaikus, būtų gana egoistiškas žingsnis.
Esu svajotoja ir didelė optimistė, jei tik panorėčiau, man visur būtų gerai. Tačiau manau, kad grįžimas į Lietuvą, užsienyje užauginus vaikus, būtų gana egoistiškas žingsnis.
Juk Norvegija yra mūsų vaikų namai, ir didžiausia tikimybė, kad jie čia pasiliks, tad būtų labai neteisinga išvažiuoti ir juos visus čia palikti, net jei jie jau turės savo šeimas ir bus visiškai savarankiški, man pačiai būtų keista ir liūdna – pirmiausia palikau tėvus, dabar palikčiau vaikus.
Suprantu, tai yra mano asmeninis gyvenimas, mano pasirinkimai, bet asmeninė laimė susideda iš daugelio dalykų, tarp jų – ir santykių su artimaisiais. Nežinau, ar jausčiausi laiminga pirmenybę suteikusi tėvynei, o ne šeimai. Tačiau ką gali žinoti, gal ateis laikas, kai pradėsiu mąstyti kitaip, juk visi keičiamės.
– Ką manote apie projektą „Lietuva 4.000.000“?
– Manau, visa veikla ir visi projektai, kuriais stengiamasi sujungti po pasaulį išsibarsčiusius lietuvius, yra svarbūs. Turėtume liautis tiek dėmesio skirti grįžimo temai ir pradėti kuo aktyviau bendrauti, semtis vieni iš kitų patirties, žinių ir dalytis džiaugsmais.
Dabar, kai mūsų kontaktai paremti internetu, tai yra gana paprasta, svarbu, kad būtų interesas ir tam sudarytos sąlygos. Man tai visada buvo svarbu – tai, kad esu lietuvė, ir žinojimas, kad lietuviai įvairiuose pasaulio kampeliuose kartu gieda tautišką giesmę ar žiūri krepšinio rungtynes, tikrai įkvepia. Būtų nuostabu, jei ateity tokio bendrumo būtų dar daugiau.
Iniciatyva „Lietuva 4.000.000“ siekia suburti po visą pasaulį pasklidusius lietuvius į vieną virtualų tinklą. Taip pagaliau sužinosime, kiek lietuvių yra pasaulyje, ir, nepriklausomai nuo savo buvimo vietos, visuomet būsime vieno paspaudimo atstumu vienas nuo kito.
Susijungę skaitmeniniu būdu žengsime į tikrą pasaulio Lietuvą, kuri neturi sienų, kur nėra pusiau lietuvių ar išeivių, kur niekas neklausia, koks herbas ant tavo paso ir kaip gerai tu moki lietuviškai. Kur Lietuva – ne geografija, o bendruomenė, mintis, jausmas ir žmogiškas ryšys. Pažįsti lietuvių užsienyje? Pakviesk juos prisijungti www.4000000.lt.
