– Kokie Jūsų asmeniniai prisiminimai apie tą lemtingą naktį prie TV bokšto, LRT pastato, Seimo? Kaip šiuos įvykius prisimena žydų bendruomenė?
– Žydai darė tą patį, ką darė visa Lietuva. Surinkome mūsų bendruomenės narių prisiminimus iš tos lemtingos nakties – jie stebėjo televizijos transliaciją, iki jai nutrūkstant, ėjo prie barikadų, ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, kituose miestuose. Buvome ten, kur buvo didžioji dalis Lietuvos.
Prisimenu, kai tomis dienomis važiavau iš Varėnos, mačiau pilną kelią tankų. Tuo metu turėjau pagyvenusį svečią iš Amerikos, kuris sakė tankus matantis pirmą kartą savo gyvenime.
O sausio 13-osios naktį aš ir mano draugės – visos su mažais vaikais buvom kartu – ir sekėme, kas vyksta, budėjome, laukdamos savo vyrų, kurie buvo ten, minioje prie barikadų arba atliko savo pareigas kaip gydytojai.
Mano dabar jau suaugę vaikai, visą laiką prisimena tą naktį ir nerimą. Buvo neaišku, kas čia bus, juk tankai stovėjo mieste. Jokios informacijos neturėjome, paskutinį kadrą matėme, kai E.Bučelytė turėjo palikti studiją.
Tą naktį iš medikų sužinojome, kad yra nužudytų ir sužalotų žmonių. Paskambinau naktį savo vadovui pranešti, kad reikia apžiūrėti įvykio vietą. To neįmanoma buvo padaryti iš karto dėl važiuojančių tankų ir aktyviai puolančių karių. Tačiau ryte į įvykio vietą išvyko operatyvinė grupė ir tokia buvo pradžia proceso, kuris virto dešimtmečių tyrimu.
– Po tragiškų įvykių Lietuvai labai reikėjo tarptautinės bendruomenės palaikymo. Kaip į Lietuvos laisvės kovą reagavo gausi litvakų bendruomenė visame pasaulyje?
– Dabar prisimenu Dovą Šilanskį, gimęs Lietuvoje, išsilaisvinęs iš koncentracijos stovyklos, iškart išvykęs į Izraelį, tapo pirmuoju Kneseto pirmininku ir atvyko į Lietuvą 1991 m. jau po Sausio 13–osios įvykių. Tuomet buvo blokada. Kadangi jis yra mano dėdė, aš su juo ir žmona, ir vaikais bendravau labai daug. Prisimenu, kaip jo vaikai fotografavo tuščias Vilniaus parduotuvių lentynas. Bet jie buvo čia ir liudijo pasauliui apie tvirtą Lietuvos apsisprendimą būti savarankiškai.
Prisimenu ir kitą kritinį momentą, kai suėmė Gorbačiovą ir prasidėjo pučas. Pas mano tėvą atvyko iš Izraelio Bar-Ilano universiteto profesorius kriminologas, mes jo tada klausėm, ar nebijo važiuoti į Lietuvą? Jis pasakė – ne. O mes, prisimenantys Holokaustą, apie kurį Lietuvoje kelis dešimtmečius nekalbėta, sunkius pokario laikus, pirmąją okupaciją, nerimavome, nes žinojome, kas gali nutikti. Bet tie, kuriems svarbi laisvė, čia buvo nepaisant baimės. Jie buvo gyvi liudininkai.
– Kaip pasikeitė Lietuvos žydų gyvenimas Lietuvai paskelbus nepriklausomybę?
– Pradėsiu nuo žydų Kultūros draugijos įkūrimo, dar iki Nepriklausomybės paskelbimo, 1988 m. prasidėjus atgimimui. Prisimenu, kad buvau pirmoje draugijos taryboje, kurioje prasidėjo laisvi pokalbiai, kurių nebuvo tarybiniais laikais. Taryboje aktyviai dalyvavo Grigorijus Kanovičius, Simonas Alperavičius, pavaduotoja Maša Grodnikienė, prof. J.Blufšteinas ir kiti – žmonės, kuriems sovietmečiu teko riboti savo veiklą ir žydiškos kultūros apraiškas.
1989 m. kovo pradžioje įvyko pirmas Lietuvos žydų kultūros draugijos suvažiavimas. Jame dalyvavo apie 500 delegatų. Viešą pareiškimą perskaitė Sąjūdžio garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis – buvo teigiama: „Mes niekada nesutiksime, su antisemitiniais teiginiais, esą žydai, kaip tauta, yra kuomet nors norėjo blogo ar kenkę Lietuvai; bei ir negalime sutikti su kaltinimais, esą visa lietuvių tauta žudė žydus“.
Kultūros draugijos užduotis buvo kaip galima greičiau atkurti prarastą žydų kultūrinį gyvenimą. Juk visas kultūrinis švietėjiškas Lietuvos žydų gyvenimas buvo pradėtas naikinti jau 1940 m. po pirmosios sovietų okupacijos.
Buvo uždaromi net žydų darželiai, kuriuose buvo kalbama hebrajų kalba, laikraščiai, gimnazijos. Kurį laiką dar egzistavo Jidiš kalbą mokančios liaudies mokyklos – Chederai. Visa, kas galėjo skatinti žydų bendruomenės egzistavimą ir švietėjišką veiklą, buvo tikslingai uždaroma. Tarp jų ir YIVO institutas, Strašūno biblioteka, nacionalizuotas ar kitaip nusavintas visas bendruomenių turtas, uždarytos sinagogos.
– Iš tiesų, mažai kalbama apie kultūrines represijas prieš tautines ir religines bendruomenes. Kaip gyveno žydai iki Nepriklausomybės atkūrimo?
– Tremtys palietė visas tautines grupes, žydus kaip ir lietuvius pradėjo tremti – vien 1941 m. birželį ištremta apie 1 proc. Lietuvoje gyvenusių žydų bendruomenės narių, o tai buvo didžiausias vienos tautinės grupės procentas, nusavinta žydų turėta privati nuosavybė.
Mano senelis turėjo padovanoti savo vaistinę sovietų valdžiai ir miškus, kuriuos šeima gavo už Lietuvos nepriklausomybės kovas. Nepamirškim apie žydus, kurie kovojo už Lietuvos nepriklausomybę, buvo apdovanoti ir su visais apdovanojimais užkasti duobėse.
Apie Holokaustą aš jau nekalbu, prisiminkim pokario laikotarpį, buvo ribojama apie jį šnekėti. Visada mus vadino tarybiniais žmonėmis, niekas nevadino žydais, taip ir Holokausto žudynių vietose buvo parašyta. Statistikoje mes buvome ir esame „ir kt.“ Už eisenas į Panerius žmonės buvo sodinami 15-ai parų. Buvo bijoma kalbėti ir apie žydų gelbėtojus – daugelis slėpė, kad padėjo žydams ir nesulaukė laiko, kada gelbėtojams buvo galima padėkoti atvirai ir viešai.
Todėl Lietuvos nepriklausomybė žydų bendruomenei leido pradėti atvirai ir be baimės kalbėti apie skaudžias patirtis, saugoti dar išlikusius paminklus, prižiūrėti mums svarbias vietas, dėkoti gelbėtojams. Atgavus Nepriklausomybę Lietuvoje pradėta vertinti sionizmą, kaip žydų nepriklausomybės judėjimą. Visa tai – konkretūs laisvės laimėjimai.
Didelę įtaką turėjo Izraelio Kneseto pirmininko D.Šilanskio, o vėliau dabartinio prezidento R.Rivlino vizitas į Lietuvą. Beje, šie du žmonės pradėjo garsiai apie tai kalbėti ir apie restituciją, apie neteisėtą reabilitaciją asmenų, dalyvavusių žydų žudynėse, – visus žydų skaudulius. Po to sekė Lietuvos Prezidento A.Brazausko kalba Izraelyje. Šito nereikėtų pamiršti.
– Kaip Izraelyje gyvenantys litvakai priėmė 1991 m. įvykius Lietuvoje?
– Žydų tautai kova dėl laisvės yra vienas svarbiausių motyvų. Mes tūkstantmečius kovojame dėl laisvės būti savimi, turėti savo valstybę, puoselėti kultūrą ir religiją. Turbūt todėl žydai supranta kovą už laisvę ir palaiko tuos, kurie jos siekia.
O tuo metu reakcijų buvo įvairių. Tie, kas išgyveno sovietmečio persekiojimą, to niekada nepamiršo ir suprato, kokio masto įvykiai vyksta Vilniuje. Lietuvos žydai, kurie išvyko 1970–1973 m., puikiai prisimena, kokia gniuždanti buvo sovietinė sistema. KGB archyvuose yra dokumentai apie žydų folkloro ansamblio sekimą. Profsąjungų rūmuose veikė ir žydų teatras, kurį visą laiką sekė saugumas. Dalis pasirinko išvykti, galvodami, kad jau niekada negalės sugrįžti į Lietuvą.
Kai giminaičiui išvažiuojant į Izraelį su juo atsisveikindavo visam gyvenimui, niekam net į galvą neateidavo, kad kada nors važiuos vasaroti į Izraelį. O išvykę savo talentus nukreipė žmonių gerovei kurti.
Dabar daug rašoma apie COVID-19 skiepus Izraelyje, bet pamirštama, kad Izraelio Sveikatos ministras yra Julius Edlšteinas – buvęs sąžinės kalinys už tai, kad norėjo išvykti į Izraelį, buvo sionistinių pažiūrų, mokėsi hebrajų kalbos, kuria kalba puikiai. Tik įsikišus tarptautinėms jėgoms, sugebėjo emigruoti. Sąžinės kaliniai buvo išlaisvinti tik po Helsinkio sutarties ir jiems buvo leista išvykti į mūsų istorinę tėvynę – Izraelį.
– Jūs augote tos sovietinės tylos, kuri neleido skleistis žydų kultūrai, sąlygomis. Ar vadintumėt savo kartą prarasta?
– Ne. Mes – neprarasta karta. Manau, kad turime daug to, ko neturi šių dienų jaunimas. Mes buvom jauni, apsiskaitę, mokėjome jidiš kalbą, kurią dabartinis jaunimas jau prarado – labai gaila. Kelių režimų – nacistinio ir sovietinio režimo išgyvenimo patirtis mums davė daug. Girdėjome apie žydų žudynes iš pirmųjų lūpų ir turime ką papasakoti savo vaikams apie Sovietinį režimą iš patirties. Niekada neslėpėme savo tapatybės. Jūs nesurasite nė vieno mano šeimos dokumento, kuriame jie būtų nurodę, kad nėra žydai. Visada didžiuodavomės tuo. Viskas, ką teko patirti yra mano patirtis, man brangi ir į nieką jos nenorėčiau iškeisti.
Daug optimizmo teikia ir pats 30-metis. Skaičiau ir klausiausi naujai paskirto Užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Lansbergio pasisakymus. Juos skiriamas dėmesys ir žydams. Puiku, mes mielai bendradarbiausime.
Didžiuodamasi šiuo metu, kad gyvenu nepriklausomoje Lietuvoje, kur yra laisvė ir galimybė kalbėti apie mums svarbius klausimus – net jei vis dar tenka priminti, kad žydai yra Lietuvos piliečiai. Laisvoje Lietuvoje mūsų bendruomenė turi galimybę ne tik prisiminti, bet ir planuoti į ateitį.
Ir jos nariams, kaip ir visiems Lietuvos piliečiams, Sausio 13–oji yra laisvės ir pasiaukojimo simbolis, kurio nevalia užmiršti. Mūsų bendruomenės vaikai visoje Lietuvoje piešė neužmirštuoles – ir ant piešinių šiandien drąsiai rašomi ir lietuviški, ir žydiški vardai: Tamar, Bernardas, Ariana, Vincas, Danielius, Natanas, Liukaa, Diana, Vladikas, Zlata, Nikolė, Marija, Nora, Dovas, Meira, Liza, Markas ir kiti. Visi jie– laisvės vaikai.
