Mylimiausia vieta – Smiltynė
Į susitikimą Simona atvyksta automobiliu, o iš jo vienas po kito išlipa keturi gražuoliai šunys. Du jos pačios, kiti du – iš prieglaudos. Vienas septynerius metus praleido pririštas prie grandinės, tad negaluoja kojos. Kitas, Nyčė, kurčias.
„Jam vienuolika metų, bet jis nenori apie tai girdėti, – juokiasi Simona. – Jis galvoja, kad jam kokie trys.“
Moteris neabejoja, jog nepaisant amžiaus ir kurtumo, šunelis ras namus. Anksčiau tai būtų buvę kone neįmanoma, tačiau dabar požiūris pamažu keičiasi į gera.
Su keturiais šunimis leidžiamės palei Danės upę pašnekesiui. Vieni palaidi, kiti pririšti šunys klauso moters ir kaipmat atsiduria prie pat vos pašaukti.
Prieglauda „Linksmosios pėdutės“ įsikūrusi Klaipėdos pakraštyje, Jūrininkų prospekte. Čia gyvena apie 70 augintinių, per pusę kačių ir šunų. Ši prieglauda gyvuoja maždaug aštuonerius metus, tačiau su keturkojais Simona draugauja jau daugybę metų, anksčiau savanoriaudavo kitose prieglaudose, ieškojo augintiniams namų.
„Mūsų šunys vedžiojami ne tik po pievas, jie dažnai ir prie jūros išvažiuoja. Laimingi šunys. Šunys paleidžiami kasdien, taigi, laksto daug. Kiekvieną savaitę būna pajūry, o Smiltynė – mylimiausia mūsų vieta. Smėlį myli visi, kitaip nei jūrą. Juos vežasi ir savanoriai. „Vežamės linksmutį“, – visi taip sako. Tai tikrai linksmučiai, gyvenantys prie jūros“, – šypsosi Simona.
Mūsų šunys vedžiojami ne tik po pievas, jie dažnai ir prie jūros išvažiuoja. Laimingi šunys.
Per aštuonerius metus net 1 700 linksmučių surado namus. Vieniems šie skaičiai įspūdingi, kitiems gi nelabai, tačiau ne skaičiais matuojamas gerumas, o darbais, išgelbėtomis linksmučių gyvybėmis, taip pat jų laimės istorijomis.
Iškeliauja svetur
Linksmučius pažįsta ne tik lietuviai, bet ir užsienio prieglaudos. Šeimininkų skriaudą patyrę, o vėliau prieglaudoje meilės apsupti keturkojai ėmė keliauti ir už Lietuvos ribų – į Suomiją, Vokietiją, Daniją, Austriją, Belgiją ir kitas šalis, kur tęsia savo gyvenimą mielų šeimininkų apsuptyje.
„Suomiai iš mūsų ima šunis. Jie turi prieglaudas, bet vienoje jų, pavyzdžiui, trys šunys. Vadinasi, prieglauda tuščia. Ten renka šeimininkus, kaip ir mes. Kai turi tris šunis, o norinčių gal 153, tai 150 gali pasakyti ne. Su Suomijos prieglauda susisiekiau pati, o olandai mane susirado.
Mūsų prieglaudą seka daug kitų prieglaudų. Pavyzdžiui, ispanai siunčia mums šunis. Jie nori atsiųsti šunis į tokią prieglaudą, kur šunys vaikšto prie jūros. Randame tokiems šuniukams namus. Tai kitokio tipo šunys, įdomūs. Aišku, mes gauname mažiau šunų nei išsiunčiame, nes „milijonai“ tų šuniukų ir čia, Lietuvoje. Pernai išsiunčiau 35, o atvažiavo – 11“, – pasakoja Simona, su kuria prieglaudoje dirba būrys kitų darbuotojų – prižiūrėtojų, veterinaras, taip pat ir iš Kembridžo sugrįžusi šunų elgsenos specialistė, tad šuneliai iš čia iškeliauja visapusiškai įvertinti, o apie jų elgseną šeimininkai sužino viską.
Šeimininkus renka ir pagal nuojautą
„Man būna paskambina ir aš iš „Laba diena“ suprantu, ar duosiu gyvūną“, – pasakoja Klaipėdos dramos teatro aktorė Simona Šakinytė. Moteris sako per tiek daug metų jau tiesiog turinti „uoslę“, kam galima patikėti šunį. Išrinkti šeimininkus jai padeda ir anketos, kurias prašo užpildyti šeimininkų, o jei to padaryti nenori – vadinasi šunelio ir nereikia, mano ji.
„Katinui sunkiau rasti šeimininką, nes mažiau reikalavimų, dėl to gal dažniau galima suklysti. Turiu keletą kriterijų rinkdama šuns šeimininkus, kurių nenoriu išduoti. Labai kreipiu dėmesį į anketą, net į gramatines klaidas, nes tai rodo žmogaus išprusimą, bet, žinoma, tai nėra lemiamas veiksnys. Nenoriu sufleruoti, pametėti idėjos, į ką atkreipiu dėmesį. Pasikalbame, lemia ir intuicija“, – pasakoja moteris.
Jos iniciatyva Klaipėdoje galima išvysti socialinę reklamą, kurioje matyti per langą žvelgiantis šunelis ir užrašas: „Jei nenori paversti jo savo draugu – neimk.“
Moteris įsitikinusi, jog šunelį iš prieglaudos reikėtų paimti ne iš gailesčio, ar dėl to, jog augintinis būtų už tai dėkingas, o tik dėl vieno – noro turėti draugą.
„Būna šunelių visokių, tų, kurie pas mus atkeliauja nuo būdos. Nesam turėję situacijų, kad nesusitvarkytume, kad nerastume namų. Tikiu, kad būna psichinių sutrikimų.
Bagi – pavyzdys, šuniukas nuo būdos, aviganio tipo. Ji iš tų šunų, kurių psichikos nesutraumuosi. Geras paklusnumas, atbėga pašaukta. Ji absoliučiai neturi baimių, kur nusivesi, nieko nebijos. Nors nematė nieko gyvenime. Kitas šuniukas kanda sau į uodegą, puola pats save, daug ko bijo. Jau prigimtinė psichika buvo skirtinga – vieno labiau pažeidžiama, kito ne“, – mano Simona.
Visame pasaulyje greičiau namus suranda mažesni šuneliai. Pati Simona sako visuomet sau į draugiją pasirenkanti kuo didesnį, tad stebisi, kodėl gi prieglaudoje užtruko ir jau kone metus gyvena dičkis šuo Čerčilis.
„Jis neturi bėdos, gal tik tai, kad yra didelis. Vis dar vyrauja nuostata – mes gyvenam bute, šuo netilps. Šuo juk namie tik turi miegot, jam nėra ką veikti. Kaip tai jis netilps?“ – retoriškai klausia moteris, kuri dėl prieglaudos gerovės iki karantino rengė žygius, eisenas su augintiniais, taip pat tradicinį bėgimą. Visgi papildomos pajamos būtinos prieglaudai išlaikyti.
Iki Suomijos mums dar toli
Nors tendencijų keturkojų mylėtoja pastebi itin gerų, prieglaudų ištuštėjimo metas kaip Suomijoje, mano Simona, ateis dar ne greitai.
„Gal kai 90 švęsiu, gal... Tikiu, kad pasieksim, bet dar ne greitai. Dėl ko jie pasiekė? Jie neleidžia daugintis šunims, o mes leidžiam ir pateisinam. Galima ir nesterilizavus augintinį nusaugoti, bet jei mes pasodinam Bagį prie grandinės ir ji septynis metus veda šunelius... Kiti tai pateisina. Džiaugiuosi, kad kai kas nors paskelbia, kad kalė susilaukė šuniukų, yra daug žmonių, kurie moralizuoja. Kiti pyksta – juk ieško šunims namų, bet taip jų daugėja, – sako Simona.
– Niekaip negerai – nei išmesti, nei ieškot namų. Geriausia, kad jų nebūtų. Svarbu, kad surastų namus šuniukams, bet ir sterilizuotų kalę. Mano šuniukai yra iš tokių žmonių, kurie nenusaugojo kalės. Buvo trise, jų brolis tikrai gyvena prie būdos. Tai tęsiasi tas ratas... O prie būdos gyvenančių „milijardai“... Išsikėliau iš šio rajono, nes tiesiog negaliu žiūrėt. Man plyšta širdis... Juk jis gyvas ir kali tarsi kalėjime.“
Simona iki šiol pamena pokalbį su viena moterimi, kuri šunelį pririštą laiko garažų masyvuose. Mokytoja dirbanti šeimininkė šunelį aplanko kas antrą dieną, tad jis nieko daugiau nemato – tik garažų duris.
„Užkalbinau, pasakiau, kad jam reikėtų kitokio gyvenimo, galėčiau padėti surasti namus. Sako – čia jam gerai. Sakau – tai ir jūs užsidarykite svetainėje visą gyvenimą ir nieko daugiau nematykite, ir būkite be nieko, net ir be televizijos. Atšovė – ir buvom per karantiną užsidarę, ir nieko tokio. Nėra apie ką kalbėti... Žiauru... Atrodo, kad tikrai nesulauksiu laiko, kai bus gerai. Būna pareinu, parašau įrašą internete ir jaučiu palaikymą, situacijos gerėjimą“, – kalbėjo Simona.
Itin didelis požiūrio į augintinius pasikeitimas, anot jos, juntamas miestuose, tačiau žvilgtelėjus į kaimą – liūdna. Ten vis dar daug augintinių dienas leidžia tiesiog ant grandinės pririšti prie būdos, nevedžiojami.
Tiesa, moteris pastebi pastarųjų metų tendenciją atiduoti šunelius gimus vaikui.
„Manau, kad pagrindinis dalykas, kad mama nespėja dėk darbų. Suprantu, gimė vaikas, bet negi atsakomybė, empatija buvo išoperuota? Tikrai daug kas pareigas suderina“, – stebisi Simona.
Šuniškas vaidmuo
Simona taip pat savo laiką skiria Klaipėdos dramos teatrui, kur ji yra sukūrusi įvairiausių vaidmenų, o vienas ryškiausių spektaklyje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“.
Dabar moteris repetuoja žymios šiuolaikinės lenkų režisierės Agatos Duda-Gracz spektaklyje. Šios moters atvykimas laikomas dideliu įvykiu uostamiestyje. Michelangelo Merisi da Caravaggio gyvenimo ir paveikslų įkvėpto spektaklio premjera žiūrovams bus parodyta birželį. Simonai spektaklyje teko moters šuns vaidmuo.
„Kai lenkų režisierė atvyko, buvo galima parašyti, kokius vaidmenis norėtum sukurti. Vieną jų parašiau – traumuotą, ne visai protingą žmogų. Kas šiek tiek juokinga, kad vaidinu pusiau žmogų, pusiau šunį. Režisierė manęs nepažinojo, neturi socialinių tinklų ir štai... Vaidinu Janą, kuri yra viešnamio vadovės pagrindinis sargas, ištikimiausias žmogus. Tai mergaitė su negalia, bet į ją visi žiūri kaip į šunį. Iš tiesų, fiziškai labai sunkus vaidmuo, nes visas kūnas perkreiptas“, – pasakojo Simona.
Repetuodama moteris stengiasi atsiriboti nuo prieglaudos realijų, tačiau pasitaiko visko. Būna, jog į darbą kartu su ja atkeliauja ir keturkojai.
„Mano Hesė vaidina spektaklyje. Anksčiau yra buvę, kad ir patyliukais vesdavausi, jei serga... Dažniausiai mane supranta, žiūri geranoriškai, nori paglostyti. Į spektaklius stengiuosi nesivesti, nes tuomet galvoju apie šunį, mane trikdo... Stengiuosi visa orientuotis į darbą“, – sako aktorė, dažnai sulaukianti komentarų rūpintis žmonėmis, o ne augintiniais.
Klaipėdietė sako, jog skirti tiek energijos žmonėms neturėtų jėgų, nes tarp žmonių – principai, pykčiai, o jos misija – keturkojai draugai, tad kitame gyvenime, viliasi, atgimti šuneliu.
