Kaip ilgesingai ir mąsliai atlikdami savo reikalus į tolį žvelgia šunys. Net ir katės pamiršta įprastą sau atsargumą. Aklinam kambarėly akys nenuklys lankais ir kloniais, bažnyčių varpinėmis ar blogiausiu atveju nuobodžiai meditatyvinėmis chruščiovkių betono siūlėmis.
Dauguma akliname sintetinių kvapų pasaulėlyje užsiskaito knygas ar dar blogiau – senus laikraščius, taip iš proto vesdami už durų laukiančius šeimos narius. Įdomu, kodėl ten niekada neužsibūna moterys? Žinoma, jei tualetas nėra sujungtas su vonia.
Ar priskirsime šį fenomeną archetipiniam vyro troškimui kažkur pabėgt – kaip į žvejybą ar medžioklę? Mano diedukas tą vietą vadino išviete. Išeinamoji vieta. Ne tik iš žmogaus išeina, bet ir pats žmogus. Mintimis palikti niekingą kūną tą akimirką, kada jis brutaliai manifestuoja žmogaus medžiagiškumą ir laikinumą. Sakoma, kad čiaudint akimirkai sustoja protas, ir žmogus nušvinta. Tik nesugebame to užfiksuoti.
Keista, kad niekas neaprašė metafizinių tualeto patirčių.
Keista, kad niekas neaprašė metafizinių tualeto patirčių. Gal dėl to, kad šiuolaikinė kultūra tiesiog viso to gėdijasi? Ir ką visa tai turi bendro su mūsų nūdiena, kai tuoj visi mirsime. Geriausiu atveju trejus metus valgysim bulves, ir sviesto turės tik spekuliantai ir tie, kas atsikas paslėptą auksą, nes pinigai taps beverčiais ir jais kūrensim namus. Nors greičiausiai tereikės parduoti trečią šeimos mašiną. Bet šiaip tai tik sumažės alga ir kokius metus nenuskrisim į Turkiją...
Sovietmečiu dėl tualetinio popieriaus ir kitokių prekių stygiaus spauda dažnam pasitarnaudavo ir tualete, ir kaip staltiesė po lėkšte, ir pečiui kūrenti, ir langus valyti, ir dar velniai žino kam. Dabar – bukas žvilgsnis į sieną, nes standartinių butų tualetuose langus užtiksi retai, o laikraščiai jau tapo istoriniu artefaktu.
Džiaugiuosi, kad gyvenu kaime ir turiu tualetą su gražiausiu vaizdu pasaulyje.
Džiaugiuosi, kad gyvenu kaime ir turiu tualetą su gražiausiu vaizdu pasaulyje. Brėkštant, švinu skiesto mėlio upės vingyje pradėjus ryškėti degančio dangaus atšvaitams, kaip tik buvau toje bemintėje būsenoje, kai lengvėjant kūnui susilieji su dar tik bundančiu pasauliu. Staiga priešais esančiame tvenkinyje pamatau zuikį, bėgantį vandeniu. Kristus – dar tiek to, bet zuikis!
Ir bėga jis palei tolimą krantą ne bet kaip – aukštyn kojomis. Nugarėlė su striuka uodega slysta vandeniu, o kojelės tarsi mataruojasi ore. Po sekundės dingo už lango rėmo, o aš, pagautas šio neįprasto vaizdo, supratau pamiršęs, kur esąs. Žinoma, protas tuojau suvokė optinę apgaulę – juk tikrasis zuikis bėgo pakrante susiliedamas su jo kailiukui identiškais pilkšvai rudais požieminiais žolynais, o aš temačiau jo atvaizdą, striksintį tvenkinio paviršiumi.
Supratau, kad akimirkai buvau ištirpęs nuostaboje.
Supratau, kad akimirkai buvau ištirpęs nuostaboje. Neliko manęs ir zuikio, neliko namų ir lango, viruso ir nuolatinių minčių „o kas dabar bus“... Grįžęs protan iškart prisiminiau budistinę istoriją apie tai, kaip temstant vienuolis, eidamas kalnų keliuku, spruko pamatęs šnypšiančią ir besirangančią gyvatę. Ryte grįžęs pamatė, kad tai tebuvo numesta sena virvė. Baimė taip susuko protą, kad vėją jis palaikė šnypštimu, ir greičiausiai būtų galėjęs papasakoti įžiūrėjęs dvišakį barškuolės liežuvį.
Visas šis proto apgaulės mechanizmas tinka paaiškinti 99% mūsų baimių. Kaip ir dabar, susijusių su virusu, apribotu judėjimu, galiausiai mirtimi. Pastebėjau, kad šiek tiek atsikrenkštus jau tikrinu, ar sausas tas mano kosulys, ar ne. Kiek įsitempus po miego nugarai – viskas, suka kaulus, turiu temperatūros. Jau guliu su kauke koridoriuje, nes vietų ligoninėje nėra, ir man trūksta oro. Aš mirštu vienas, nes karantinas, ir artimieji atsisveikinti negali.
Paskutinis dalykas, kurį prisimena gęstanti mano sąmonė, yra idiliškas šeimos vaizdelis kaime prie tvenkinio...
Paskutinis dalykas, kurį prisimena gęstanti mano sąmonė, yra idiliškas šeimos vaizdelis kaime prie tvenkinio... Tas pats su visais mūsų įpročiais, kurie taip sujaukę protus, kad pasikeitus kasdienei rutinai jau manom, kad atėjo pasaulio pabaiga.
Išmintingi žmonės pataria – daryk tai, kas nuo tavęs priklauso, ir nesirūpink tuo, kas nuo tavęs nepriklauso. Gerai būtų dar sugebėt atskirti vieną nuo kito. Kai panika pakerta bet kokį norą kažką keisti, reikia atrasti savyje jėgų pakilti ir prisiversti judėti. Visomis prasmėmis.
Jei visą galvos tūrį jau užpildžiusi baimė, nėra jokio šanso įžiūrėti naujas galimybes. O jos visada šalia. Ir ypač keičiantis situacijai. Kaip rašė genialusis Josifas Brodskis, „aklavietė – visada išeitis“ (rus. „Тупик ето всегда выход“).
Ši priverstinė pauzė tinkamiausias laikas permąstyti, ar viskas mūsų gyvenime gerai. Ar pakankamai skyriau laiko sau ir artimiesiems, ar dirbu tik dėl pinigų, ar dar ir dėl ko nors kito. O gal persistengiu ir man tiek daug tikrai nereikia? Ar noriu ką nors keisti? Tiek prirašyta, kad prieš mirtį apklausti žmonės gailisi kelių dalykų: per mažai laiko skyrė mylimiems žmonėms, draugams ir bijojo daryti tai, ką norėjo.
Dabar pats likimas atsiuntė tokią galimybę. Vieni tiesiog pabijos ir išlindę įgrius atgal į darbus, po jų į barus, švęsdami atgautą laisvę. Ir nė nepajus, kad karantinas prasitęs, tik dabar jau savanoriškai – sėdint dienomis biure, o vakarais prie televizoriaus ant sofutės.
Kai kas galimybe pasinaudos ir išeis iš viruso zonos lyg iš skaistyklos. Kitokiais žmonėmis. Sunku patikėti? Ir man. Bet kasdien stengiuosi. Žiūriu pro metafizinį tualeto langą į vandeniu bėgančius zuikius, virš jų sklandančius baltuosius garnius ir ištirpstu nepažeidžiamos būties grožyje.
