Siūlome skaityti Linos atsiųstą laišką.
Kartais nuo mažos detalės atmintis nuveda mane į tolimus atsiminimus. Ištraukia seniai užmirštus įvykius, žmones. Arba primena kokias nors svarbias smulkmenas. Tokias atminties „išdaigas“ vadinu atminties grandinėlėmis.
Augant vaikams, atminties grandinėlės primena man tave – mano mamą. Didesnius ir mažesnius įvykius, tavo pasakojimus, mintis, detales. Ir su nuostaba matau, kad esu į tave panaši, kartoju tavo posakius, poelgius. Tačiau svarbiausia tai, kad vis geriau tave suprantu.
Tu, mano mama, nugyvenai sunkų gyvenimą. Gimei ir augai vidutinio ūkininko šeimoj, jauniausia iš šešių vaikų. Ankstyvoj jaunystėj prasidėjo Antrasis pasaulinis, sujaukęs pusės pasaulio ir mano senelių šeimų gyvenimą. Okupacijos, pokario sumaištis, brolių ir sesių sulaužyti likimai, kurių nepakėlusi plyšo senelio širdis. Bandymas išsaugoti namus ir ūkį nevykusia santuoka, po kurios likai jauna gyvanašle su mažais vaikais tuščiuose trobesiuose.
Sunkumų užteko visiems, bet skaudu buvo girdėti kaimynų patyčias, pajuoką, ujimą. Palaikė kitų kaimynų pagalba ir užuojauta. Kolhozų pradžia, kai visas metų uždarbis buvo 16 kilogramų rugių ir keli šimtai gramų cukraus. Kasdienis sunkus darbas. Daug darbo. Kad išgyventum pati ir užaugintum vaikus.
Buvau tavo, mama, vėlyva pagrandukė. Laukta, išsvajota dukra. Mano tėvas nedrįso prisiimt atsakomybės, tad auginai mane viena. Esu be galo dėkinga tau, kad niekada mano tėvo nekeikei, piktu žodžiu neminėjai. Pasakojai gražius jųdviejų draugystės prisiminimus, o man, dar nedidelei esant, pasikvietei į svečius jo mamą. Ir taip aš galėjau patirti džiaugsmą turėti močiutę. Kietą, aštrią, šaunią moterį, irgi anksti likusią našle su keturiais vaikais. Kaip aš ją mylėjau - savo močiutę!. Nes tavo mama mirė iki man gimstant.
Kai mano dukros veidas primena man tavo veidą, suvokiu, kad gražiausius dalykus gavau per tave – gyvybę, gyvenimą, išmintį.
Gražiausias tavo man perduotas turtas yra pasakojimai, prisiminimai, gyvenimo istorijos. Paaugle būdama nelabai mėgdavau klausyti, bet tu vis pasakodavai, pakartodavai, ir dabar atmintis man iškelia tą turtą. Ne iš knygų žinau savo gimtojo kaimo istoriją, ne iš psichologijos vadovėlių gavau patarimus (o dabar, pasirodo, psichologai pataria tėvams pasakoti apie savo gyvenimą, kad liktų ryšys su vaikais...).
Pati save sugaunu kalbant tavo žodžiais, kartojant tavo patarimus. Perduoti savo vaikams atmintį, papročius, tradicijas – tai galiu tavo dėka, mama. Kai skaitydavau savo vaikams pasakas, ne viena jų skambėdavo kaip tavo pasakota. Ir jos siejo mane net su tavo vaikyste: pasakojai, kaip visa šeima tamsiais vakarais virtuvėje vakarodavo, o senelis, papsėdamas pypkę, pasakodavo pasakas.
Dar vienas tavo man perduotas turtas yra noras turėti. Ne godumas, bet tarsi savaime suprantamas dalykas, kad galima pasidaryti, užsigyventi pačiai. Paauglystėj buvo pikta dėl kolūkio runkelių laukuose parduotų vasarų. Dėl pareigos visą vasarą rūpintis karve ir jos prieaugliu. O kaip įkyrėdavo žoliauti, t. y. pririnkti kiaulėms žolių, kad mažiau reiktų miltų!.. O tas vištų kapstymasis po darželius, o tie kaimynės pykčiai už iškapstytus svogūnus... O tas nesibaigiantis „reikia“. Reikėjo sodinti, auginti, prisivirti, prisiruošti atsargų žiemai.
Bet niekada nestokojom. Pokario beprotybėj likusi tik su mažais vaikais, sugebėjai užsigyventi namus, kuriuose dabar gyvenu, kuriuose užaugo mano vaikai. Senas lietuviškas paprotys suruošti savo vaikams pagrindą po kojomis tau buvo svarbus, dabar juo vadovaujuosi ir aš.
Nesutinku su Remarque'o romano „Naktis Lisabonoje“ herojaus nuomone, kad gyvi liekame kitų atmintyje. Argi svarbu, kiek ilgai liekam kitų atmintyje (savo prosenelių jau nebeprisimenu), – svarbu, kaip liekame.
Kai aš kartoju tavo, mama, žodžius, poelgius, tada suvokiu, kokia tu esi man svarbi. Kai savo gimtosios parapijos kapinėse skaitau pavardes ant paminklų, atmintyje skamba tavo balsas, ir pasijaučiu jose, kaip pažįstamų būryje. Kai mano dukros veidas primena man tavo veidą, suvokiu, kad gražiausius dalykus gavau per tave – gyvybę, gyvenimą, išmintį. Ir didžiausias mano troškimas, kad kada nors mano vaikai mane paminėtų taip pat gražiai, kaip aš tave.
Nemėgstu eiti į kapines, net prie tavo kapo. Per pirmąsias tavo mirties metines pasižiūrėjau į žvaigždes ir pagalvojau – kurioje iš jų esi Tu, Mama?
Ar sutiksi mane tunelio gale? Labai tikiu, kad tai bus nuostabus susitikimas! Nes jau supratau visus mudviejų nesusipratimus ir širdyje tik noriu pamatyti tave – gražią ir besišypsančią tavo gera šypsena.
Lina
Dalyvaukite konkurse „Laiškas mamai“
Kviečiame dalyvauti 15min GYVENIMAS konkurse „Laiškas mamai“ ir išreikšti savo jausmus žmogui, kuris jus augino ir tebeaugina, vis suteikdamas naujų gyvenimo pamokų, nesvarbu, kiek jums metų bebūtų.
Rašykite apie mamos įsimintiniausią pamoką, tobulai su mama praleistą dieną. Ar gerai pažįstate savo mamą ir suprantate, kokius sprendimus jai teko priimti ir kodėl?
Kokia jūsų mama? Ką prisimenate iš vaikystės?
Atrinktus laiškus publikuosime 15min GYVENIMAS skiltyje. Laiškų lauksime adresu gyvenimas@15min.lt iki gegužės 6 dienos. Nurodykite savo vardą ir pavardę (portale skelbsime tik vardą).
Ypač lauksime laiškų, kurie būtų iliustruoti jūsų mamos ar jūsų visos šeimos nuotrauka. Padirbėkite nuoširdžiai, atsiųskite ilgą laišką (ne 3–5 eilutes), nes dovana – gana solidi.
Jautriausio ir nuoširdžiausio laiško autoriui padovanosime automatinį kraujospūdžio matuoklį „Microlife BPA6PC“.