Siųskite šiltas bei jaudinančias istorijas konkursui „Pirma meilė nerūdija“ ir laimėkite du bilietus į Eroso Ramazzotti koncertą Vilniuje bei privatų susitikimą su atlikėju.
Daugiau apie konkurso sąlygas skaitykite ČIA.
Pradedant šią istoriją, norėčiau padėkoti architektams, kurie pastatė dabartinę „Rimi“ parduotuvę Lazdynų mikrorajone, nes būtent ten sutikau savo tikrąją meilę.
Tiksliai nepamenu, kaip susitikom, tačiau pamenu, kad ji buvo kartu su savo dviem draugėmis (jai tuo metu buvo 15 metų, o man – 19).
Turbūt įsimylėjau per vieną sekundę, nors ir nebuvo smagu žinant, kad ji nepilnametė.
Pradėjome kalbėtis parduotuvėje, ir taip po truputį užsimezgė draugystė. Bendravome taip pusę metų. Vieną vasaros dieną pasikviečiau ją pas save į svečius, tai, ko gero, buvo pirmas kartas, kuomet susitikome tik dviese.
Ji pasakė, kad nori valgyti, o aš pirmą kartą paėmiau į rankas keptuvę ir... (BAAAM!!!) iškepiau dešreles! Ji droviai jas valgė, nes, matyt, nelabai jaukiai jautėsi (taip pat ir aš), nes pirmą kartą susitikome be pašalinių. Tą pačią dieną ji pradėjo man kažkuo patikti...
Laikui bėgant pradėjome bendrauti artimiau, nesvarbu jau buvo, ar mes kompanijoje, ar dviese. Dviese mums buvo net ir geriau. Žiūrėjome kartu filmus, draugiškai mušėmės voliodamiesi ant grindų, juokėmės garsiai ir atvirai, tada pasaulis priklausė mums, o visa kita tebuvo lašelis mūsų jūroje.
Pamenu, vieną rudens vakarą – supau ją tada ant sūpynių, ji žiūrėjo į dangų ir šypsojosi, o aš žiūrėjau į jos šypseną ir į mielą nosytę. Niekada nemaniau, kad ją įsimylėsiu, tačiau, kol supau, Kupidonas paleido tuziną strėlių tiesiai man į širdį. Turbūt įsimylėjau per vieną sekundę, nors ir nebuvo smagu žinant, kad ji nepilnametė. Tą vakarą grižęs namo gavau nuo jos žinutę.
– Žinai ką?
– Ką?
– Aš tave myliu!
Ar gali žmonės, bendraudami tiek laiko, įsimylėti vienas kitą tą pačią akimirką? Į tą žinutę aš atsakiau tik šypsenėle, nes ta mintis, kad ji dar nepilnametė, neduodavo man ramybės.
Tą pati vakarą paskambinau draugui (jis tuo metu buvo kariuomenėje) ir papasakojau, kad mane įsimylėjo mergina, kuriai tik 15 metų. Kad aš irgi myliu ją – nepasakiau. Aišku, jis pradėjo juoktis, taip pat ir aš, nors man nebuvo labai juokinga. Kitą dieną vis tiek parašiau jai, kad irgi ją myliu, ir mes pradėjome draugauti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tai užtruks 5 minutes: kaip savo mylimąją padaryti laimingą
Viskas klostėsi labai gražiai, patyrėme daug naujų pojūčių, susipažinau su jos tėvais, ji – su mano tėvais, net musų tėvai susipažino ir kartais bendraudavo, tačiau mums tai nerūpėjo. Rūpėjo tik „esamasis laikas“, kurį leisdavome nuo ryto iki vakaro, nes tik tiek mums ir reikėjo.
Atrodo, mūsų santykiai buvo lyg koks filmas apie nuostabią meilę, tačiau filmas virto tikra braziliška muilo opera su begalybe serijų.
Pradėjome pyktis, kartais net labai stipriai (nenusileisdavome vienas kitam), palikinėjome vienas kitą – ji susirasdavo sau naują vaikiną, o aš, keršydamas jai, leisdavausi į vienos nakties nuotykius. Taip buvo daugybė kartų, būdavome susipykę net po keletą mėnesių, tačiau užtekdavo mums netyčia susitikti, pažvelgti vienam į kitą – ir kaskart susitaikydavome.
Esame padarę daug klaidų, tačiau jas ištaisydami, mes tapdavome stipresni. Daug kas pagalvotų: ko gi jūs pykstatės, jeigu tikrai negalite vienas be kito? Atsakymo nežinau, bet tai, kad vienas be kito negalime – tikra tiesa.
Prieš šias Kalėdas vėl susipykome. Ji susirado vaikiną, bet šį kartą aš į vienos nakties nuotykius nesileidau, ir taip daug rūpesčių buvo. Bandžiau su ja susitaikyti, bet nieko neišėjo.
Taigi Kalėdos bei Naujieji metai man buvo tikrai nuobodūs be jos. O ir populiarios dainos žodžiai vertė klaikiai jaustis: „Last Christmas I gave you my heart, but the very last day you gave it away“. O ji dar ir leidžiama buvo kas valandą prekybos centre, kuriame dirbu.
Ir vis tik šios istorijos kulminacija dar tik prasidėjo. Braziliška muilo opera tapo filmu „Draugai su privalumas“.
Neseniai viena mano draugė turėjo skristi į Didžiąją Britaniją ir pakvietė mane, kad ją išlydėčiau. Atėjau pas ją, o ten buvo mano mergina, su kuria buvau susipykęs...
Braziliška muilo opera tapo filmu „Draugai su privalumas“.
Vėl užteko akimirkos tik dviese, kad suprastume, jog vienas be kito mes tikrai negalime. Tik šį kartą viskas vyksta daug sudėtingiau, dabar man ją susigrąžinti yra daug sunkiau nei kada nors, nes ji nežino, su kuo jai būti – ar su dabartiniu savo vaikinu, ar su manimi. Be to jis nežino, kad aš su ja susitikinėju. Taigi taip jau išeina, kad ką tik buvau jos vaikinu, o dabar tapau jos meilužiu (!).
Visi sako, kad galiu lengvai susirasti kitą, geresnę merginą, bet man kitos nereikia. Man reikia tik jos. Taip, prisipažinsiu, man malonu, kad kol jos vaikinas (kad ir kaip nesinori jo taip vadinti) laukia jos prie namų, mes mylimės ant galinės mašinos sėdynės. Ir taip vyksta dažnai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Atvirai apie seksą automobilyje – iš patyrusios moters lūpų
Aš esu stiprios valios žmogus ir dedu ne vien žodžius, bet ir daug realių pastangų tam, kad galėčiau ją susigrąžinti, kol jos „vaikėzas“ rašinėja jai 10 lapų litanijos.
Dabar jai 19-a, tad jau gana ilgai bendraujame, o ir pradėti gyvenimą nuo naujo lapo nesinori. Nors tai ir labai lengva, tačiau ten bus savo sunkumų, savo keblumų ir abejonių su naujais niuansais.
Man patinka senas lapas, matyt, formatas tinkamas ir patikrintas. Taigi darau viską, kad mano pirmoji meilė būtų ir paskutinė. Darysiu viską ir toliau, kol mirtis mus išskirs.
Patarimas visiems – nenuleiskite rankų. Jeigu mylite, mylėkite ir atminkite – už meilę reikia kovoti. Meilė – tai ne tik biocheminis procesas smegenyse, tai kur kas daugiau...
Šis tekstas dalyvauja portalo Ji24.lt rengiamame konkurse „Pirma meilė nerūdija“.
Jame dalyvauti galite ir Jūs! Siųskite romantiškas, šiltas bei jaudinančias istorijas konkursui adresu konkursai@ji24.lt ir laimėkite du bilietus į Eroso Ramazzotti koncertą Vilniuje bei privatų susitikimą su atlikėju.
