Sakydama, kad mes visi ten ar čia, jau nebežinau, kaip teisingai būtų rašyti, žodžiu, kad visi mes čia suvargę, kad nugaras mes čia visi lenkiam už kelis skatikus, nepasakysiu nieko naujo. Vergaujam bosams, iš mūsų kruvino prakaito pampstantiems, seimūnams, dar kažkam ten. Ooo! Ooo, kad mes nors trupučiuką daugiau pinigų turėtume... Ooooch, tai užgyventume!
Ir tada ateina tas momentas...
Mes gauname šiek tiek pinigų. Nesvarbu, kokiu pavidalu: pensijų, algos, honorarų, atlygio už darbą. Ir? Ir ką tuomet mes darome? Padėkojame? Baikit, nemanau. Jei ne savo ir taip niūriuose veideliuose, tai lygiai tokiame pačiame niūriame viduje susiraukiame it ką tik gimę kūdikiai, vitamino D lašų gavę. Ar esate matę kada tokį kūdikį? Ne, rimtai, labai juokinga – jie susiraukia visa savo esybe. Taip ir mes elgiamės gavę pinigų.
O tai už ką čia dėkoti, pinigai gi tai mano!
Pirmą kartą su tuo, kad už pinigus dėkoja, susidūriau Šveicarijoje. Žmonės, pasakysiu jums, tada mane ištiko šokas. Buvau jauna studentė, sėdau kažkur vidury miesto gerti kavos. Kavos puodelis tuomet, Šveicarijos viduryje, man atrodė beveik neįmanoma prabanga.