Dabar, sakote, būtent dabar ir yra tas laikas, nes gyvename išbandyme? Baikit juokauti, nes jūsų vaitojimas be sustojimo apie išbandymą jau ima erzinti. Koktu nuo nesibaigiančio spekuliavimo kelionėmis, mat atrodo, kad tie du milijonai 794 kablelis vienas tūkstančio žmogaus savo visą gyvenimą nieko kito nedarė, tik keliavo. Toks tikras keliautojėlis, raibasis sakalėlis, tas lietuvis.
Ai, dar vienas fainas bajeris – nesiliaujančios lietuviškos raudos dėl artumo ir glėbesčiavimosi apribojimo. Šalis, kurioje piktuoju reikia atsikovoti savo teisę į pasisveikinimą, šalis, kurioje net ir metų metais gyvenantys kaimynai vienoje laiptinėje pro šalį praeina nepasisveikinę, šalis, kuri susirašinėja laiškais nesikreipdami vienas į kitą vardu, o dažniausiai apskritai – nei pasisveikindami, nei atsisveikindami, būtent ši šalis suklupo vaitodama dėl artumo, apsikabinimų ir pasibučiavimų – kažkokie tai užslėpti ispanai ar turkai esame, ne kitaip.
Esame pikti. Esame pikti ir pagiežingi. Esame pikti taikos metu, ką jau kalbėti apie šiek tiek sudėtingesnius laikus. Manome, kad būtent mes esame labiausiai nuskriausti pasaulyje, kad visas pasaulis mums yra kažką skolingas: geresnį gyvenimą, pilnesnę piniginę, mūsų palinksminimą ar tvirtesnę sveikatą.
O tam, kad įrodytume, jog esame labiausiai nuskriausti, su didžiausiu kaifu mėgaujamės sau prisiimtu aukos vaidmeniu. Tiesa, mums vieniems patiems būti toje aukos rolėje gal taip lengvai ir nepavyktų – žinia, su žiūrovu vis smagiau, todėl čia į pagalbą pasitelkiame irgi mus, bet tuos kitus, užsienių mačiusius, o gal net ir užsieniuose gyvenančius.
