„Varyti“ galime bet ką ir ant bet ko – melo kojos tapo ilgos, o internetų rankos – trumpos, šiapus ekrano esame saugūs ir nematomi, niekas mūsų nepasieks. Jagelavičiūtė bylinėsis dėl orumo ir dar ten kažko įžeidimo? „Wuahaha, nuu kokia dūrnė“ – mums tai tik dar viena proga sušokti pasiutpolkę ir išversti savo nelabai elegantiškus vidurius viešai. O ar esame kada pagalvoję, kad tą pasiutpolkę kartą ar kitą teks šokti ant konkretaus žmogaus kapo?
Internautai žvengia, net dulkės rūksta – pamanykit tik, boba įsižeidė, kad jos vaikelio vardą mažąja raide parašė, ha ha ha, visai nupušo. Žvengia dar ir dėl kitų dalykų, žvengia, nes gi baisiai juokinga – juk mums tai nėra konkretūs, gyvi žmonės, jie seniai tėra tapę tik mūsų pasilinksminimo objektais.
Paskalos yra sveika, sako psichologai
„Tau tai būtina žinoti“, „ar girdėjai, Jonas...“, „o tai kas čia tokio, gi nepiktai, čia gi tik faktai, visi žino, kad Laimutė...“ – tai, ką mes vadiname „informatyviu apsikeitimu naujienomis“, kitus gali nužudyti. Nužudyti tiesiogine to žodžio prasme.
Tačiau psichologai mano, kad ką nors apkalbinėti, nėra taip jau blogai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Beje, visų apkalbų irštva yra, žinoma, darbo vieta. Naujausi psichologiniai tyrimai parodė, jog net 14 procentų laiko, skirto bendriems pokalbiams tarp kolegų, yra... apie kolegas. Tiksliau – „pletkavojimui“.
