Jūs mane teisingai supratote – šiandien čia negausite įprastos dozės patriotizmo ir optimizmo, šiandien čia bus apie vieną didžiausių skandalų Šveicarijos diplomatijos istorijoje.
Nu kooookie dūūūūūrniai tie šveicarai, negaliu!
Šioje vietoje aš kokį šimtąjį kartą norėčiau padėkoti savo redakcijai už tai, kad jie man kartkartėmis leidžia pasiautėti su mano mylimais „nu“, „dūrniai“ ir panašiais dalykėliais. Mat aš nelabai įsivaizduoju, kaip mes kitaip turėtume susikalbėti, be šių jūsų taip su malonumu vartojamų malonybių, kitoms tautoms apibūdinti.
Kad šveicarai yra visiški glušiai, visiški dūūūrniai – to išmokau iš jūsų, dar betrepsėdama ant diplomatinio parketo diplomatiniame Berne. Bernas yra Šveicarijos sostinė, čia šiaip, kad žinotumėte. Žodžiu, man teko nuostabi privilegija prisiliesti prie diplomatinio pasaulio, ir pamatyti savo pačios šalį iš kitos perspektyvos. Iš tos, kur visi durniai ir tik mes vieni protingi.
Bet grįžkime prie „dūrniai“. Taigi, tuo pačiu dar išmokau, kad tai sakant reikia vartyti akis, atsidūsėti – taip bus parodoma kuo didesnė panieka tiems, kurių mes nesuprantame. Ir tiems, kurie mūsų nepriima. Todėl išreikšdami panieką pirmieji, mes tarsi įgauname pranašumą. Tai kas, kad jie apie tai nieko nežino ir jiems ant mūsų, atstumtųjų, paniekos, nusispjaut. Ir ne tik šveicarams. Visam likusiam pasauliui nusispjaut. Nusispjaut. Ant mūsų.
