Nes, na, patys žinote, kokia kalba, tokie ir mes patys – neįgali kalba, neįgalūs ir mes, josios vartotojai. Kas yra railiojanti? Ėgi imkite ir patys pasižiūrėkite, jei patys iš savęs nežinote, lietuviškosios kalbos basanavičiai ir žemaitės. Saugotojėliai, kad tik ginkdie koks anglicizmas mūsų tyrosios kalbelės garbės nenuplėštų. O tuo tarpu...
O tuo tarpu pasaulis vystosi proporcingai mūsų kalbos nusivystymui į lankas. Nea, aš nenoriu pasišnekėti su jumis apie snygius ir apdrabas šiandien, šiandien aš noriu apie problemėles ir mūsų dirbtinį neįgalumą su jumis šnekėti. Apie tą, paralyžiuojantį mus ir mūsų gerovę. Ne, ne tą, apie kurį mūsų aukščiausiasis šneka, patėškęs varganų šližikų ant purvino aksfalto. Žinau, šelmiai, žinau. Ne aksfaltas, bet jis šiandien į kontekstą labai pritinka.
Aš šiandien turiu...
Sakinys niekuo neypatingas ir, jį išgirdus, turbūt per daug stebėtis nereiktų. Ir vis tik kažkada, pirmąsyk išgirstas, jis mane išvertė iš koto. Kodėl? Tuojaus pat, palaukit sekundėlę, baigiu tik greitai vieną telefoninį pokalbį su Lietuva, užsisakinėju čia biškį šį bei tą į remontuojamą kambarį, tai ūtėlės pasturgali, rūksta dūmai, kaip smagu. Ne, išties nesmagu, nes kai tik koks reikalas su Lietuva, tai ir problemos, tai ir negalėjimai, bet ką dabar. Žodžiu, einam prie „aš šiandieną turiu“.
Šitą sakinį pirmą kartą išgirdau bene Vokietijoje, prieš daugelį metų, aišku. Kokia tai neišraiškingo veido pardavėja man kaip žirnius į sieną išbėrė, kokių bandelių jį šiandien „pardavime“ dar turi. „Durne, tu“, – pagalvojau tada, kaip šiandien atsimenu, kad šitaip pagalvojau. Mat prasta lietuvė būčiau, jei į viską, kas man nepatinka, ko nesuprantu, kas man netinka, nepagalvočiau „durne tu“ arba „durniau“.